Kekerinis puvinys (Botrytis paeoniae Oud.).
Jaunų ir kiek senesnių ūglių apatinė dalis pajuoduoja. Po kiek laiko jie nuvysta ir nudžiūsta. Liga taip pat pastebima ant butonų, peržydėjusių žiedų ir ant lapų galų. Pažeistos augalo dalys apmiršta, o kiek vėliau pasidengia pilka konidijakočių veja. Butonai neišsiskleidžia. Peržydėjusių žiedų vainiklapiai nenukrinta, ir tokie augalai neužmezga sėklų. Ant pažeistų ūglių išsivysto juodi maži skleročiai. Liga labiau plinta drėgną ir šiltą pavasarį bei vasarą.
Kovos priemonės. Pažeistas augalo dalis visą laiką rinkti ir deginti. Rudenį bijūnai žemai nupjaunami. Ankstyvą pavasari, tik prasikalus pirmiesiems ūgliams, naudinga augalus palaistyti granozano 1% suspensija. Nepertręšti bijūnų azoto trąšomis.
Septoriozė (Septoria paeoniae West.).
Ant lapų atsiranda rudos spalvos su šviesesniu viduriu dėmių. Jų viduje pastebimi juodi maži taškeliai grybo piknidžiai. Stipriai pažeisti augalai skursta, jų lapai džiūsta.
Kovos priemonės. Pastebėjus ligos požymius, bijūnus reikia purkšti Bordo 1% arba Burgundijos 0,5% skysčiu. Rudenį šalinti jų atliekas.
Žieduotoji mozaika (Paeonia virrus I. (Dupr.) Smith.).
Ant lapų atsiranda šviesiai žalių, netaisyklingai koncentriškų dėmių. Rudenį jos dar pašviesėja, pasidaro gelsvos. Ligą, manoma, daugiausia perneša amarai.
Kovos priemonės. Naikinti amarus ir sergančius augalus.
The post Bijūnų ligos appeared first on Viskas apie gėles.