Gvaizdūnės (zinijos)

Diegavirtė. Daigą apatinė stiebelio dalis patamsėja, pūva, kartais stiebelis pasidaro siūliškas, įsmaugtas, stikliškas. Dalis daigų žūva. Ligos sukėlėjai—įvairių genčių grybai: Fusarium, Pythium, Alternaria, Rhizoctonia ir kt. Vieni jų plinta su sirgusią augalą sėklomis, kitais apsikrečia daigai iš dirvos.

Alternariozė. Liga pasireiškia ant lapą mažesnėmis arba didesnėmis, apvaliomis arba kampuotomis, tamsiai rudomis su šviesesniu viduriu, džiūstančiomis dėmelėmis. Panašių dėmelių gali pasitaikyti ir ant žiedų. Vasaros pabaigoje—rudens pradžioje dėmelių skaičius smarkiai padidėja. Iš žiedą liga gali patekti ir ant sėklų. Iš apsikrėtusių sėklų išaugę daigai gali sirgti alternarioze. Ant jaunų daigų lapų liga pasireiškia nedidelėmis dėmelėmis, o ant apatinės stiebo dalies įvairių brūkšnelių pavidalu arba šaknies kaklelio patamsėjimu.

Ligos sukėlėjas — grybas Alternaria zinniae Pape. Tas pats grybas sutinkamas ant ratilių, kosmėjos ir kitų gėlių, visur sudarydamas aukščiau aprašytas dėmes su tamsiomis, buožiškomis, daugialąstėmis konidijomis.

Kadangi liga persiduoda su sėklomis, tai būtina prieš sėją beicuoti sėklą sausais beicais arba karštu vandeniu, laikant sėklas 30 minučių 51° temperatūros vandenyje. Reikia imti tik sveiką augalą sėklas. Pastebėjus ant lapų pirmuosius ligos požymius, reikia pakartotinai purkšti Bordo skysčiu, vario oksichloridu, cinebu, kaptanu.

Sklerotinis puvinys. Pagrindinis arba šalutiniai stiebai vysta. Ligos apimti stiebo audiniai iš pradžių būna blyškūs, vėliau apsitraukia baltu, vatos išvaizdos grybienos aptraukalu. Po kurio laiko stiebų viduje arba paviršiuje susiformuoja juodi kūneliai — skleročiai.

Ligos sukėlėjas — grybas Sclerotinia sclerotiorum Sacc. ef Troff.

Mozaika. Sergantieji augalai lėčiau auga. Lapų gyslelės pašviesėja. Lapai bū¬na mozaikiškai dėmėti arba šlakuoti. žiedkotis sutrumpėja, žiedų skaičius sumažėja žiedai būna išmarginti netaisyklingomis rusvomis arba pilkomis dėmėmis ir įvairaus platumo juostomis.

Ligos sukėlėjas — virusas Cucumis virus 1 (Dooliftle) Smith. Liga persiduoda sultimis ir per amarus.

Kovojant su šia liga, būtina pašalinti sergančius augalus, naikinti ligos pernešėjus amarus.

The post Vienmečių gėlių ligos: Gvaizdunė arba Zinija appeared first on Viskas apie gėles.

Fuzarinis vytulys. Liga gali pasireikšti bet kurioje ratilių vystymosi fazėje, bet dažniausiai— prieš žydėjimą. Sergančio augalo apatinė stiebo dalis, o kartais ir visas pagrindinis stiebas ir šoniniai ūgliai patamsėja, augalas vysta ir žūva. Labai dažnai ligos pradžioje pastebimas sergančių ratilių asimetriškumas, t. y. augimas į vieną šoną. Ant patamsėjusio stiebo ir šoninių ūglių dažnai susidaro rausvo atspalvio ligos sukėlėjo sporų telkiniai. Išilginiame sergančio ratilio stiebo pjūvyje galima pastebėti tamsius dryžius arba ir visas stiebo vidus būna patamsėjęs.

Ligą sukelia grybas Fusarium oxysporum Schlecht. f. callisfephi. Jis gyvena dirvoje, bet gali persiduoti ir su sėkla.

Be šio vytulio sukėlėjo, ratiliuose galima aptikti ir kitus Fusarium, taip pat ir kitų genčių grybus, tačiau jie yra dažniausiai tik antrininkai, vytulio sukėlėjo palydovai. Tiesa, ratilių vytulį gali sukelti ir Verticillium genties grybai, tačiau šiuo atveju niekada ant pažeistų augalo dalių nesusidaro rausvo atspalvio sporų ir nebūna asimetriškumo.

Apatinės ratilių stiebo dalies patamsėjimą, be Fusarium oxysporum, gali sukelti ir Rhizoctonia genties grybai, tačiau tuo atveju nebūna rausvo atspalvio sporų telkinių ir asimetriškumo. Rausvo atspalvio sporų telkinius gali sudaryti ir kiti Fusarium genties grybai, tačiau atskirti, kad tai ne vytulio sukėlėjas, galima iš to, kad nepatamsėjęs stiebo vidus ir nėra asimetrijos. Asimetriškumą ratiliuose kartais gali sukelti mikroplazma, tačiau tuo atveju stiebo paviršius bei vidus nėra patamsėję, taip pat nėra sporų telkinių.

Pastaruoju metu ratilių fuzarinis vytulys smarkiai išplitęs ne tik mūsų šalyje, bei visose šalyse ir daro gėlininkystei didelę žalą. Ligos sukėlėjas labai lengvai pernešamas iš vienos vietos į kitą su darbo įrankiais, vaikščiojant (su žemėmis ant batų), taip pat jo sporoms patekus ant sėklų. Grybas žiemoja dirvoje ilgalaikėmis sporomis— chlamidosporomis. Grybo plitimui susidaro palankios sąlygos, auginant ratilius dvejus ir daugiau metų toje pačioje vietoje, tręšiant didelėmis azototrąšų normomis, trūkstant dirvoje kalkių (tinkamiausias dirvos pH-7) ir kai dirva labai drėgna.

Kovojant su fuzariniu vytuliu, ratilių sėklą būtina beicuoti TMTD, kaptanu, cinebu, naudojant šiam reikalui 0,2-0,3 g beico 100 g sėklų. Kiekvienais metais sodinti ratilius kitoje vietoje, grįžtant į tą pačią dirvą ne anksčiau kaip po ketverių metų. Daigus sodinti išdezinfekuotoje dirvoje. Rūgščias dirvas prieš ratilių sodinimą pakalkinti. Sergančius augalus reikia atsargiai su žemėmis išrauti ir sunaikinti. Nepertręšti ratilių azoto trąšomis, ypač vengti šviežio mėšlo, padidinti kalio trąšų normas. Auginti atsparias vytuliui ratilių veisles — Aurora, Royal, o žemaūgių — Waldersee.

Rūdys. Apatinėse lapų pusėse — tamsiai rudi spuogeliai. Sukėlėjas — Puccinia asteris Dub.

Askochitozė. Liga pasireiškia ant lapų rudomis, apvaliomis, griežtai atsiribojusiomis dėmėmis. Ligos sukėlėjas Ascochyta asteris Gloy. plinta su sėkla.

Filostiktozė. Iš pradžių apatinėse lapq pusėse susidaro apskritos, gelsvos, dalinai tarpusavyje susiliejančios dėmės. Vėliau jos susidaro ir viršutinėse lapų pusėse. Ligai smarkiai išplitus, lapai nudžiūsta. Ligos sukėlėjas —grybas Phyllosticta asteris Bres. plinta su sėkla.

Kovojant su askochitoze ir filostiktoze, reikia beicuoti ratilių sėklą ir purkšti augalus vario preparatais, cinebu arba kaptanu.

Geltligė. Pirmieji ligos požymiai pasireiškia jaunų lapų gyslelių pašviesėjimu. Augalui vystantis, chlorozė apima vis naujus lapus, o naujai besiskleidžiantieji lapai yra ištisai chlorofiški, beveik balti. Ilgainiui chlorozė apima visą antžeminę augalo dalį.

Kartais infekcija pasireiškia tik vienoje augalo pusėje arba jo dalyje. Priklausomai nuo aplinkos sąlygų chlorozė būna skirtingo laipsnio.

Pažeistų augalų lapai išsidėsto vertikaliai į viršų. Lapo plokštelė sumažėja, o lapkotis pailgėja ir būna ilgesnis už sveiko augalo lapkoti. Lapai kartais būna deformuoti, dėl sutrumpėjusių gyslų darosi pūslėti, o jų pakraščiai suskyla.

Sergančių augalų žiedai mažesni už sveikų. žiedai būna deformuoti, iškraipyti. Žiedų vainiklapiai kartais pažaliuoja.

Pagrindinis ūglis auga žymiai lėčiau, ypač jei serga jaunas augalas. Antros eilės ūgliai, kurie išauga iš lapo pažasties, labai išsitempia, jų skaičius padidėja.

Vėliau stiebo audiniuose atsiranda nekrozės, kurioms išplitus, augalas žūva. Ratilių geltligės sukėlėjas nepaprastai plačiai išplitęs, pažeidžia daugiau kaip 270 augalų iš 39 šeimų, jų tarpe gėles, prieskonines ir kitokias daržoves, taip pat ir piktžoles.

Ligos sukėlėjas — mikoplazma.

Infekcija perduodama cikadomis.

Kovojant su šia liga, būtina naikinti piktžoles — ligos platintojas. Taip pat kovoti su ligos pernešėjais— cikadomis

Žieduotoji dėmėtligė. Ant pažeistų augalų lapų atsiranda chlorotiniai koncentriški apskritimai arba pusiau apskritimai, linijos, juostos, kurie ir sudaro tipišką ligos požymį. Augalai blogai vystosi. Augimas sulėtėja ir susilpnėja pats augalas.

Infekcija plinta pažeisto augalo sultimis. Ją platina dirvoje gyvenančios nematodos. Jos, maitindamosios sergančių ir sveikų augalų sultimis, pastaruosius užkrečia. Sergančius augalus būtina pašalinti.

The post Vienmečių gėlių ligos: Ratiliai (vasarinės astros) appeared first on Viskas apie gėles.

Fuzarinis šaknų puvinys. Iš pradžių gelsta lapų viršūnės, po to augalai nustoja augę, žiedai neišlenda į paviršių. Saulei apšvietus, suglemba lapai, pūva šaknys. Svogūnai neišsivysto, lieka maži. Ligą sukelia Fusarium culmorum (Sm.) Sacc. grybas. Su sodinamąja medžiaga ir augalų atliekomis jis užkrečia dirvą ir ilgus metus ten gali išlikti gyvybingas.

Kovojant su fuzariniu puviniu, reikia laikytis sėjomainos. Jeigu nėra galimybės to padaryti, tada 2 savaites prieš sodinimą žemę dezinfekuoti formalinu. Prieš sodinimą svogūnus beicuoti taip pat formalino skiediniu.

Sklerotinis puvinys. Iš pradžių augalai nustoja augę. Po to lapai gelsta, vysta ir juos lengvai galima nutraukti nuo svogūnų. Mažiau pažeisti jacintai dar gali augti, bet gana dažnai jie nebežydi. Kartais jie dar žydi, bet peržydėję tuojau pradeda gelsti ir vysti. Pažeistų augalų svogūnai ruduoja, pūva ir ant jų pastebima šviesi ligos sukėlėjo Sclerofinia bulborum (Wakk.) Rehm. grybiena. Ant išlikusiu svogūnų žvynelių ir tarp jų atsiranda juodi skleročiai, kurie kartais susilieja į ištisą plutos pavidalo sklerotinį kūną. Infekcija skleročių dėka žiemoja su augalų atliekomis dirvoje, taip pat persiduoda su užkrėsta sodinamąja medžiaga.

Kovos priemonės tos pačios, kaip ir kovojant su sklerotiniu tulpių puviniu.

Kekerinis puvinys. Dažniausiai lapų smaigaliai pasidaro bespalviai, susitraukę, atrodo kaip sudegę, pūva ir apsidengia pilka ligos sukėlėjo grybo Botryfis hyacinfhi Wesferd. et v. Beyfh. King. pelėsio veja, kurią sudaro konidijakočiai su konidijomis. Esant drėgnam ir vėsiam orui, liga smarkiai plinta. Tada ji pažeidžia ir žiedus, sukeldama jų šlapiąjį puvinį. Ant užpultų augalo dalių, be pilko pelėsio, išsivysto juodi maži skleročiai. Ant svogūnų skleročių nebūna. Liga persiduoda su sodinamąja medžiaga ir per užkrėstą dirvą.

Kovai su kekeriniu puviniu reikia pažeistus lapus ir žiedus laiku nupjauti ir sudeginti. Jei drėgnas oras, kol augalai dar šlapi nuo lietaus ar rasos, jų nepurenti, kad tokiu būdu ligai palankiomis sąlygomis nuo pažeistų augalų ant sveikų nebūtų išnešiojama infekcija. Augalus purkšti 0,3-0,5 proc cinebo suspensija.

Bakterinis puvinys. Bakteriozės pažeisti jacintai nustoja augę, geista, vysta, pagaliau augalas žūva. Pūvantys svogūnai ir stiebas pirmiausia suminkštėja, darosi vandeningi; pradžių jų spalva nepasikeičia, vėliau patamsėja ir paruduoja, o kartais pajuosta. Stiebas nebeišsilaiko stačias, nulinksta ir augalas supūva.

Ligą gali sukelti dvi bakterijų rūšys: Erwinia carofovora (Jones) Holl. ir Erwinia phytophthora (Appel) Holl. Vegetacijos metu liga labiau išplinta, jei šaltas ir drėgnas oras. Laikant jacintų svogūnus sandėliuose per žiemą sausai, liga gali ir neišryškėti net apkrėstuose svogūnuose — bakterijos išbūna vadinamoje ramybės būklėje ir pradeda daugintis bei kenkti tik pasodintuose jacintuose.

Reikia sodinti tik sveikus jacintų svogūnus. Bakteriozės pažeistus augalus ir svogūnus išrauti ir sunaikinti. Iškastus svogūnus gerai apdžiovinti ir sandėliuoti sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Nepertrešti azoto trąšomis, jacintų neauginti sunkioje ir drėgnoje dirvoje; naikinti dirvos kenkėjus.

Šlapiasis svogūnėlių puvinys. Pirmieji ligos simptomai būna labai neryškūs ir dažniausiai nepastebimi. Jei drėgmės režimas normalus, antžeminės dalys gali ir nesirgti. Toks augalas auga, o kartais net žydi normaliai. Perpjovus bakterioze apsikrėtusį jacinto svogūną skersai, matomos mažos gelsvos gleivėtos dėmelės, o perpjovus išilgai—siauri gelsvi gleivėti dryželiai. Šlapioje dirvoje tokie jacintų svogūnai labai greit supūva, suskystėja. Liga pereina į ūglelius — stiebas pūva ir nulūžta.

Ligą sukelia bakterija Xanthomonas hyacinfhi (Wakk.) Dows. Pagrindinis bakterijos plitimo šaltinis yra apkrėsti jacintų svogūnai. Vegetacijos metu liga nuo vieno augalo ant kito gali būti lengvai pernešama rankomis bei įrankiais darbo metu, be to, bakterijas gali išnešioti vabzdžiai.

Kovos priemonės tokios pat, kaip kovojant su bakteriniu jacintų puviniu.

Mozaika. Ant lapalakščio gelsvai žalios, truputį įdubusios pailgos dėmės arba dryžiai. Sergančių augalų lapai, žiedai ir svogūnai mažesni už sveikų augalų. žiedkotis išmargintas šviesiais dryžiais. Augalams augant, matomi simptomai gali išnykti. Sergantieji augalai užbaigia vegetaciją 2-3 savaitėms anksčiau už sveikus.

Ligos sukėlėjas — virusas.

Kovojant su šia liga, sergančius augalus reikia kiek galima anksčiau pašalinti.

Dauginimui naudoti tik sveikus svogūnus.

Svogūnų nekrozė. Išilginiame ir skersiniame sergančių svogūnų pjūviuose matyti tipiškos šiai ligai nekrozės, kurios truputį panašios į nematodų pažeidimus. Ant lapų atsiranda atskiri balkšvai žali iki gelsvų atspalvių, kartais nekrotiniai dryžiai arba išblukimai.

Ligos sukėlėjas — virusas Nicofiana virus 5 (Būning) Smith.

Ligą platina nematodos.

Kovojant su šia liga, reikia skatinti pridėtinių svogūnų susidarymą, nupjaunant motininius svogūnus tiems augalams, kurie buvo šia liga užsikrėtę. Kovoti su nematodomis.

The post Svogūninių gėlių ligos: Jacintai appeared first on Viskas apie gėles.

Fuzarinis šakniagumbių puvinys. Iš pradžių augalai vysta, o po to nudžiūsta. Grybas vystosi ant stiebų ir šakniagumbių. Liga ypač pasireiškia žiemą sandėliuose. Šakniagumbiai vysta, paruduoja, pūva. Jų paviršiuje atsiranda pradžių baltas, vėliau rausvėjantis aptraukalas. Tai ligos sukėlėjo Fusarium grybiena su konidijomis. Grybas, grybiena ir konidijomis susiliesdamas su sveikais augalais, pastaruosius apkrečia. Liga labiau pažeidžia ne visiškai subrendusius, silpnai išsivysčiusius, mechaniškai sužalotus ir blogai išdžiovintus šakniagumbius. Kai aukšta temperatūra ir didelė oro drėgmė, nuo šios ligos sandėliuose šakniagumbiai pūva sausuoju puviniu. Jų paviršiuje tada susiformuoja rausvas apnašas.

Kovai su fuzariniu šakniagumbių puviniu rudenį jurginus reikia kasti gražiu oru ir apie 2 valandas džiovinti saulėje, o po to dar kurį laiką palaikyti pavėsyje. Žiemai sandėliuoti tik sveikus, subrendusius ir gerai išsivysčiusius šakniagumbius. Čia juos galima laikyti susluoksniuotus su smėliu, durpėmis arba su persijota smulkia akmens anglimi. Retkarčiais šakniagumbius reikia peržiūrėti ir sergančius pašalinti. Sandėliai turi būti sausi ir vėsūs (4-5° šilumos). Sodinimui atrinkti tik sveiką sodinamąją medžiagą.

Verticilinis šakniagumbių puvinys. Verticiliniu, taip pat kaip ir fuzariniu puviniu pažeisti šakniagumbiai vysta, ruduoja ir pūva. Tik verficiliniu puviniu sergančią šakniagumbių paviršiuje susiformuoja raudonai rudas arba rudas aksominis ligos sukėlėjo Verticillium laferitium Berk. valkfis, kuriame yra šio grybo konidijakočiai su sporomis.

Kovos su šia liga priemonės yra tos pačios, kaip ir kovojant su fuzariniu puviniu.

Kekerinis puvinys. Butonai, žiedai, kiek rečiau lapai iš pradžių apmiršta, o vėliau apsitraukia pilka, kekeriniam puviniui būdinga ligos sukėlėjo Botrytis cinerea Fr. pelėsio veja. Liga gali prasidėti ir sandėliuose, kai šakniagumbiai laikomi žiemą. Tada taip pat atsiranda puvinys ir ant jo pilka veja.

Kad liga neplistų, reikia rinkti ir naikinti pažeistas augalo dalis. Kitos kovos priemonės tos pačios, kaip ir kitoms, aukščiau aprašytoms jurginų ligoms.

Sklerotinis puvinys. Iš pradžių vysta, po to pūva ir žūva visas augalas arba atskiros jo dalys. Ant pažeistų vietų atsiranda balta, panaši į vatą veja, kurią sudaro ligos sukėlėjo Sclerofinia sclerotiorum (Lib.) Sacc. et Troft. grybiena. Po kurio laiko joje susiformuoja iš pradžių šviesūs, vėliau tamsėjantys skleročiai. Grybienos ir skleročių taip pat yra ir stiebo viduje. Liga pažeidžia ir šakniagumbius, ypač ją sandėliavimo metu. Ji plinta grybiena ir skleročiais. Infekcijos šaltiniu būna pažeista sodinamoji medžiaga ir užkrėsta dirva.

Kovojant su sklerotiniu puviniu, reikia kaip galima greičiau sergančius augalus kartu su aplinkine žeme pašalinti ir sudeginti; laikytis sėjomainos. Kitos kovos priemonės tos pačios, kaip ir kovojant su fuzariniu šakniagumbių puviniu.

Bakterinis vėžys. Nuo bakterinio vėžio jurginai ypač greit žūva ankstyvoje augimo fazėje. Ligos pažeisti jurginai nenormaliai šakojasi, iš pradžią nupūva atskiri stiebai, o kiek vėliau žūva visas augalas. Ant bakterinio vėžio pažeistų jurginų šakniagumbių susidaro išaugos. Jos gali būti įvairios formos ir nevienodo dydžių, kartais vidutinės bulves didumo. iš pradžių išaugų spalva nesiskiria nuo normalios šakniagumbio spalvos, vėliau patamsėja, paruduoja. Vasaros pabaigoje išaugos supūva ir nuo šakniagumbio nukrinta, užkrėsdamos dirvą bakterijomis.

Vėlesnėje augimo stadijoje užpultu jurginų antžeminės dalys lieka sveikos. Ligą galima konstatuoti, tik augalą iškasus.

Bakterinį vėžį sukelia Agrobacterium tumefaciens (Sm. et Town.) Conn. Ligos sukėlėjas yra labai plačios specializacijos parazitas. Jis, be jurginų, puola chrizantemas, pelargonijas, rožes, ligustras, bijūnus, flioksus, azalijas, įvairius vaismedžius, vaiskrūmius, be to, apynius, vynuoges, runkelius ir daugybę kitų augalų. Liga dažniau pasitaiko drėgnose dirvose. Ji plinta su apsikrėtusiais šakniagumbiais, be to, išsilaiko dirvoje sergančių augalų liekanose. Bakterijos į augalą patenka per šakniagumbio žaizdeles bei nežymius įdrėskimus. Augalo audiniuose jos labai greit dauginasi, ir poveikyje susidaro išaugos. Bakterijoms plisti nuo vieno augalo šaknų bei antžeminių dalių ant kito padeda įvairūs dirvoje esantys kirminai, kenkėjai, taip pat jas ištaško stiprūs lietaus lašai.

Svarbiausios kovos su bakteriniu vėžiu priemonės yra sveikų, neapsikrėtusių šakniagumbių sodinimas į švarią, neapkrėstą dirvą. Nesodinti 3-4 metus į lauką, kuriame buvo pastebėti bakterinio vėžio pažeisti jurginai bei kiti aukščiau išvardinti bakteriniam vėžiui jautrūs augalai. Jurginų bei kitų šiai ligai jautrių gėlių neauginti sunkiose ir drėgnose dirvose. Nepertręšti azoto trąšomis; naikinti dirvos kenkėjus; persodinant stengtis nepažeisti šakniagumbių; sergančių šakniagumbių nesandėliuoti kartu su sveikais. Sergančius augalus išrauti ir sunaikinti.

Mozaika. Priklausomai nuo veislės ligos simptomai įvairūs. Vienų veislių sergančių jurginų lapai būna beveik gelsvi, kitų deformuojasi lapalakštis. Paprastai tokių augalų lapai susiraukšlėja, neišsivysto. Vietoj lapų atsiranda daug šoninių ūglių su sutrumpėjusiais tarpubambliais. Augalas būna žemaūgis, kelis kartus mažesnis už sveiką. Žiedkočiai irgi sutrumpėja, ir tokie žiedai netinka skynimui. Ant pačių žiedų ligos simptomai mažai pastebimi, nes spalva nesiskiria nuo sveikų. Kartais žiedas esti deformuotas ir smulkus. ilgainiui sumažėja sergančių jurginų šakniagumbiai.

Ligos sukėlėjas — virusas Dahlia virus 1 (Brandenburg) Smith.

Liga išplatinama, dauginant jurginus vegetatyviniu būdu. Ligos pernešėjai yra įvairūs amarai.

Dauginti tik sveikus šakniagumbius. Sergančius augalus būtina pašalinti. Panaudoti termoterapiją (sergančius jurginų šakniagumbius kaitinti 35–38’C temperatūroje 10-20 dienų laikotarpyje arba 1 val. 50-60°C vandenyje). Ūgliai, išaugę po šakniagumbių kaitinimo, gali būti naudojami dauginimui. Kovoti su amarais.

Žieduotoji dėmėtligė. Ant lapalakščio — netaisyklingos formos koncentriškos dėmės ir zigzagiškas piešinys. iš pradžių šios dėmės būna šviesios, gelsvai žalios, rečiau geltonos, vėliau nekrotizuojasi. Lapo forma nepakinta, vystymosi sutrikimų irgi nepastebima. Kartais ant lapų gali būti ir kitokių simptomų: silpnai chlorotiškas ąžuolo lapo pavidalo piešinys, kuri sudaro vos pastebimi chlorotiniai pusiau apskritimai ir apskritimai ir ryški mozaika.

Ligos sukėlėjas — virusas Lycopersicum virus 3 (Brittlebank) Smith. Liga plinta dauginamąja medžiaga ir amarais.

Sergančius augalus būtina pašalinti. Dauginimui naudoti sveikų augalų šakniagumbius; kovoti su amarais; naudoti termoterapiją.

The post Jurginų ligos: Dėmėtligė, Bakterinis vėžys, Mozaika appeared first on Viskas apie gėles.

Fuzariozė. Ši liga pasireiškia vegetacijos metu ir sandėliuose. Pavasarį pasodinti stipriai pažeisti gumbasvogūniai nedygsta ir neauga, nors iš paviršiaus jie atrodo sveiki ir normalūs. Vasarą liga pasireiškia kardelių pageltimu ir nudžiūvimu prieš laiką. Stipriau pažeisti augalai suserga tik sudygę, mažiau apsikrėtę suserga vėliau, daugiausia prieš žydėjimą. Tada jie, neišauginę žiedstiebių, pagelsta ir sudžiūsta. Kartais gali išaugti ir žiedstiebiai, bet jie būna nenormalūs, išsikreivoję, ir žiedai neišsiskleidę nudžiūsta. Be laiko kardeliai gali pagelsti ir vegetacijos pabaigoje.

Išrauti tokio pažeisto augalo gumbasvogūniai (jaunas kartu su senuoju) paviršiaus atrodo lyg ir sveiki, lik šaknys būna silpnai išsivysčiusios, apipuvusios ir beraunant atitrūkusios. Perpjovus tokius gumbasvogūnius, matyti, kad senojo audiniai parudę ir tas parudimas susisiekimo vietoje prie pagrindo pereina į jaunąjj. Svarbiausia—būna parudę gumbasvogūnių vandens indai. Pažeisti augalai beveik neišaugina vaikučių.

Gali būti ir paslėpta fuzariozės forma. Kardeliai gali normaliai augti, išauginti vaikučius, jų gumbasvogūniai gali kitais metais normaliai sudygti ir augti, neparodydami jokių ligos simptomų. Tik susikaupus didesniam kiekiui infekcijos bei esant palankioms meteorologinėms sąlygoms, gali pasireikšti fuzariozės simptomai.

Sandėliuose fuzariozė pasireiškia irgi įvairiomis formomis: gumbasvogūnių vidaus audinių gedimu (puviniu), džiuvimu ir mumijų susidarymu. Tačiau šios ligos pažeisti gumbasvogūniai gali atrodyti normaliai ir niekuo neišsiskirti nuo sveikų.

Ligą sukelia Fusarium oxysporum f. gladioli (Mass.) Snyder et Hansen ir kitos Fusarium genfies grybų rūšys.

Jeigu drėgnuose sandėliuose ant gumbasvogūnių kartais galima aptikti mažų šviesiai rožinių spuogelių pavidalo ligos sukėlėjo sporų tai vegetacijos metu ligos sukėlėjo (nei grybienos, nei sporų) neaptinkama. Jo grybiena būna augalo viduje, ir tik iš pažeistų kardelių mažų gabaliukų agarizuotose terpėse dirbtinai išauginama ligos sukėlėjo kultūra. Vasarą, nuo fuzariozės prieš laiką nudžiūvus kardeliams, ant jų lapų atsiranda Cladosporium, Alternaria, Penicillium, Trichothecium ir kitų genčių grybai, tačiau jie nėra pagrindinė ligos priežastis.

Liga visur smarkiai paplitusi ir padaro daug nuostolių. Kardelius ji labiau pažeidžia sausą ir saulėtą vasarą. Nuo jos kai kurių augalų gali žūti 60-80 ir net 100%. Fuzariozė kasmet persiduoda per užkrėstą dirvą ir taip pat plinta su užkrėsta sodinamąja medžiaga.

Kad liga neplistų, sodinti tik atrinktus sveikus gumbasvogūnius. Stengtis auginti atsparias fuzariozei kardelių veisles. Vegetacijos metu prieš laiką pageltusius augalus nedelsiant šalinti ir jokiu būdu nepalikti sodinimui tokių pažeistų kardelių gumbasvogūnių. Kasmet pamažu prisiauginti sodinamosios medžiagos iš vaikučių, kadangi juo jaunesnė sodinamoji medžiaga, tuo mažiau ją pažeidžia fuzariozė. Pavasarį kardelius sodinti kaip galima anksčiau. Vėlai pasodinti gumbasvogūniai ne visiškai pribręsta, ir ateinančiais metais didelė jų dalis nedygsta. Reikia laikytis sėjomainos. tą pačią dirvą sodinama ne anksčiau kaip po 5 metų. Rudenį būtina surinkti ir sudeginti augalų atliekas. Prieš sodinimą gumbasvogūnius beicuoti pasirinktinai vienu iš šių beicų: kalio permanganato tirpalu (10 g litrui vandens), išlaikant juos 2 valandas, formalinu (1 : 80), mirkant 15-20 minučių, TMTD beicu (6 g/1 kg gumbasvogūni4). Rudenį kardelius kasti giedrią dieną ir vėliau apie 3 savaites džiovinti 25-30°C temperatūroje. Po to gumbasvogūnius laikyti sausoje vėsioje (5-6° šilumos), gerai vėdinamoje patalpoje, sumaišius su smulkia persijota akmens anglimi.

The post Viena iš pagrindinių kardelių ligų – Fuzariozė appeared first on Viskas apie gėles.

Kekerinis puvinys. Liga pasireiškia vegetacijos metu ir sandėliuose. Antroje vasaros pusėje po žydėjimo ant lapą ir stiebo atsiranda smulkios, vėliau susiliejančios rudos dėmės. Pažeisti lapai pirma laiko apmiršta. Jeigu liga pasireiškia žydėjimo metu, tai ant žiedų taip pat atsiranda vandeningos dėmės. Kartais liga pažeidžia ir šaknies kaklelį. Tokie augalai supūva ir sudžiūsta. Jei drėgnas oras, liga labiau plinta, ir pažeistos augalo vielos pasidengia pilka ligos sukėlėjo Botrytis gladiorum Timm. pelėsio veja. Tačiau didesnius nuostolius kardeliams liga padaro žiemą sandėliuose. čia ji pasireiškia sausu gumbasvogūnio vidurio puviniu, kurio dugnas įdumba. Labiau pažeistų gumbasvogūnių viduje susidaro kiaurai išpuvusi skylė, .o aplinkiniai audiniai dar būna sveiki. Drėgnesniuose sandėliuose kartais gumbasvogūniai supūva minkštai. Puvinio pažeistose vietose dažnai atsiranda pilka ligos sukėlėjo veja grybo konidijakočiai ir konidijos. Taip pat gali atsirasti ir juodų mažą, maždaug 5 mm dydžio skleročių. Liga kasmet gali persiduoti grybiena, konidijomis ir skleročiais. Kekerinis puvinys ant kardelių pasitaiko dažnokai.

Kovai su kekeriniu puviniu vegetacijos metu kardelius reikia purkšti cinebo ar kaptano 0,3-0,5% suspensijomis.

Kitos kovos priemonės tos pačios, kaip ir kovojant su fuzarioze.

Septoriozė kietasis puvinys. Liga rečiau pasitaiko vasarą, daug stipriau ji pasireiškia ant gumbasvogūnių sandėliavimo metu žiemą. Apie rugpjūčio vidurį ant kardelių lapų atsiranda kiek purpuriniu atspalviu rudos su šviesesniu viduriu dėmės, kuriose vėliau susiformuoja juodų mažų taškelių pavidalo ligos sukėlėjo Septoria gladioli Passer. piknidžiai. Dėmės iš pradžių būna smulkios, vėliau didėja. Iš piknidžių išsiveržusios ir išplitusios sporos apkrečia sveikus augalus. Sandėliuose lige pasireiškia rausvai rudomis gumbasvogūnių dėmėmis, kurios vėliau tamsėja ir pasidaro beveik juodos. Stipriai pažeisti gumbasvogūniai sukietėja,virsta mumijomis. Dėmių vietoje taip pat atsiranda piknidžiai. Ligai vystytis palankias sąlygas sudaro drėgni sandėliai. Liga persiduoda per dirvą ir su pažeista sodinamąja medžiaga.

Kovos priemonės tos pačios, kaip ir fuzariozei.

Sklerotinis (sausasis) puvinys. Liga taip pat pasireiškia vegetacijos metu ir sandėliuose. Iš pradžią pažeisti augalai vasarą gali atrodyti lyg ir sveiki, tačiau, nulupus vieną kitą lapą, ją stiebai prie pagrindo būna nuberti juodais mažais grūdeliais— ligos sukėlėjo Scierotinia gladioli (Mass.) Dray grybo skleročiais. Vėliau sergančių augalų lapai gelsta, po to ruduoja ir apmiršta. Stiebai prie pagrindo supūva, nulūžta, ir augalas žūva. Ant stiebų prie pagrindo esti daug mažų skleročių.

Sandėliuose ši liga labai panaši į septorinį (kietąjį) puvinį. Ant gumbasvogūnių taip pat atsiranda didelės tamsios, beveik juodos dėmės, tik vietoj piknidžių drėgnuose sandėliuose čia vienoje kitoje vietoje išsivysto skleročiai. Liga plinta su pažeista sodinamąja medžiaga. Kai kuriose kardelių auginimo vietose sausasis puvinys gana dažnai paplitęs.

Kitos kovos priemonės tos pačios, kaip ir kovojant su fuzarioze.

Pelėjūninis puvinys. Jis pažeidžia gumbasvogūnius sandėliuose. iš pradžių liga labai panaši į septorinį (kietąjį) ir sklerotinį (sausąjį) puvinius. Ant gumbasvogūnių atsiranda kiek įdubusios rusvos su pilkšvu atspalviu ir susiraukšlėjusiu paviršiumi dėmės. Kai aukštesnė temperatūra, ant pažeistų audinių dažnai atsiranda šviesiai rusvi maži ligos sukėlėjo Penicillium gladioli McCull et Thom. skleročiai, o drėgnuose ir šaltuose sandėliuose ant pažeistų vietų atsiranda pilkai žalias pelėsis — grybo konidijakočiai ir konidijos. Ligai vystytis palankias sąlygas sudaro įvairūs mechaniniai gumbasvogūnių pažeidimai, kurie padaromi derliaus nuėmimo ir jų nuvalymo metu. Esant mažiausiam mechaniniam pažeidimui, gali įsimesti pelėjūninis puvinys.

Kad pelėjūninis puvinys neplistų, reikia derliaus nuėmimo ir valymo melu stengtis nepažeisti gumbasvogūnių. Prieš sandėliavimą gerai juos išdžiovinti ir po to žiemą laikyti sausoje vėsioje patalpoje.

The post Kardelių ligos: Kekerinis puvinys, Septoriozė, Pelėjūninis puvinys appeared first on Viskas apie gėles.

Bakterinės rauplės. Pirmieji ligos simptomai pastebimi ant vidurinių lapų pagrindo: atsiranda smulkios rausvos dėmelės, kurios vėliau tamsėja, susilieja ir lapo pagrindas pasidaro juodas, į viršūnę dryžuotas. Lapų viršūnės gelsta. Kai drėgnesnis oras, stiebas bei lapų pagrindas šlapiai supūva ir nulinksta. Augalas žūva. Iškasus tokį kardelį, ant gumbasvogūnių pastebimos ryškios apvalios, įdubusios, iškilusiais pakraščiais rudos dėmės. Dėmėta taip pat ir gumbasvogūnių žievelė.

Liga sukelia bakterija Pseudomonas marginata (McCull) Stapp. Ši bakterija pažeidžia ne tik kardelius; nuo jų dažnai nukenčia montbretės ir krokai. Ypač liga išplinta, kai šiltas ir lietingas oras.

Liga plinta dviem būdais: 1) su apsikrėtusiais gumbasvogūniais, kuriuose bakterijos ne tik išsilaiko, bet palankiomis sąlygomis dauginasi ir apkrečia kartu sandėliuojamus sveikus gumbasvogūnius; 2) ligos sukėlėjas peržiemoja dirvoje su sergančiomis augalų liekanomis ir gali joje išsilaikyti net penkerius metus.

Liga mažiau išplinta, prieš sodinimą gumbasvogūnius pamirkius 0,5% kaptano suspensijoje. Gumbasvogūnius galima 15 minučių mirkyti 50-55 C vandenyje, o po to staigiai atšaldyti, pamerkiant 5 minutėms į šaltą vandenį. Gumbasvogūnių dėmeles reikia išpjaustyti ir, praėjus porai dienų, kai žaizdelės gerai apdžiūsta, dezinfekuoti, pamerkiant gumbasvogūnius į 0,4% formalino skiedinį. Gerai padeda augalų purškimas cinebu arba vario preparatais. Stipriau bakteriozės užpultus augalus geriausia išrauti ir sunaikinti. Sergančių augalų gumbasvogūnių nenaudoti dauginimui. Viena iš kovos priemonių yra ankstyvas gumbasvogūnių iškasimas ir jų laikymas sausoje bei gerai vėdinamoje patalpoje.

Mozaika. Ant lapalakščio susidaro pilki arba gelsvai žali dryžiai, dėmelės arba šlakai. Jeigu augalai apsikrėtę agurką mozaikos virusu, tai vėliau ant lapą atsiranda ir nekrotiniai dryžiai.

Sergą augalai kasmet silpniau auga ir vystosi, dėl to ją gumbasvogūniai darosi negyvybingi. Žiedai būna išmarginti pilkomis arba gelsvai žaliomis dėmėmis arba dryžiais. Rausvą spalvą turinčią veislių žiedai įgauna purpurinį atspalvį. Kitų veislių augalams susilpnėja pagrindinė spalva, vainiklapiai atrodo lyg išblukę, žiedai smulkūs. Ligos paveikti gumbasvogūniai gali būti karpuoti, nesimetriški, dažnai nenormaliai pailgėję.

Augalų, apsikrėtusią agurką mozaikos virusu, simptomai pasireiškia tik ant lapą; ją gumbasvogūniai būna beveik nepakitę, o tai sudaro sunkumų, nustatant susirgimą.

Šią ligą sukelia du virusai — Cucumis virus 1 (Dooliftle) Smith ir Phaseolus virus 2 (Pierce) Smith.

Ligą platina amarai, ji plinta ir sultimis

Pasirodžius pirmiesiems ligos simptomams, būtina augalus iškasti ir sunaikinti. Kruopšti daugkartinė ir kasmetinė sergančių augalų atranka sumažina ligos plitimo galimybes. Kardelių nereikia sodinti arti raudonųjų dobilų ir barkūno, kurie taip pat serga šia liga. Kovoti su amarais.

Lapų plaiša. Pirmasis ligos požymis pasireiškia tuo, kad augalai blogai auga. Ant lapų, išilgai gyslų ir lapo pakraštyje atsiranda gelsvai rudi dryžiai. Šaknys vystosi vidutiniškai ir būna nenormaliai išsišakojusios. Vėliau lapai ir lapų kraštai įtrūkinėja.

Ligos sukėlėjas — virusas Nicotania virus 5 (136ning) Smith. Liga persiduoda per sultis, ją platina nematodos.

Kad liga neplistą, sergančius augalus būtina pašalinti. Kovoti su nematodomis.

The post Bakterinės rauplės, Mozaika, Lapų plaiša – Kardelių ligos appeared first on Viskas apie gėles.

Kekerinis puvinys. Ant lapų atsiranda apskritos arba elipsinės su šviesesniu viduriu ir raudonai rudu apvadu dėmės. Iš pradžią jos būna nedidelės, vėliau didėja. Ligai stipriai išsivysčius, dėmės susilieja ir lapai pirma laiko nudžiūsta. Tokios dėmės taip pat atsiranda ant stiebų, butonų ir vainiklapių. Labai dažnai liga pažeidžia tik iš žemės išlindusius daigus. Tada ji suardo augimo kūgelį, ir augalai nustoja augti. Kai drėgnas oras, pažeistos augalo dalys apsitraukia pilka ligos sukėlėjo Botrytis elliptica (Berk.) Cooke veja tai grybo konidijakočiai su konidijomis. Ant supuvusių augalo dalių gana dažnai susiformuoja juodi maži grybo skleročiai. Esant lietingam orui ir didesniam drėgmės pertekliui, nuo kekerinio puvinio gali žūti lelijų plantacija.

Kovojant su kekeriniu puviniu, leliją nereikia sodinti žemose ir drėgnose vietose. Taip pat nesodinti jų per tankiai, kadangi tada tarp augalą susidaro drėgnas mikroklimatas. Pažeistas augalo dalis šalinti. Nuo ankstyvo pavasario lelijas profilaktiškai pakartotinai purkšti vario grupės preparatais, cinebo arba kaptano 0,3-0,5% suspensijomis. Naudinga nupurkšti ne tik augalus, bet ir žemę aplink juos. Jeigu liga stipriai paplinta, tada reikia lelijas persodinti į kitą vietą.

Fuzariozė. Apatiniai lapai iš pradžių vysta, gelsta ir pagaliau žūva. Svogūnai ir šaknys taip pat pradeda pūti. Ligos sukėlėjai yra Fusarium bulbigenum Cooke et Mass. ir Fusarium oxysporum Schl. f. lilii Imie, kurie būna dirvoje ir apkrečia joje augančius augalus. Ligą taip pat platina ir apsikrėtusi sodinamoji medžiaga.

Kad lelijos nesirgtų puviniu, reikia laikytis sėjomainos, vengti drėgmės pertekliaus.

Bakterinė dėmėtligė. Liga gali pasireikšti visose lelijų augimo stadijose, tačiau ji daugiau žalos padaro pavasarį prieš žydėjimą. Ant lapų atsiranda rudos gilios dėmės su šviesesniais, lyg riebaluotais pakraščiais. Vėliau dėmės susilieja, lapai vysta ir sudžiūsta. Stipriau pažeistų augalų žiedstiebiai dažniausiai visai neišsivysto arba pūva ir nulinksta labai jaunoje augimo stadijoje. Dėmės ant lapų gali atsirasti ir lelijoms peržydėjus.

Sergančią leliją išrovus, ant svogūnėlių matomos aiškios tamsiai rudos ovalinės arba netaisyklingos dėmės.

Lelijų bakterinį puvinį sukelia Erwinia lilii (Uyda) Magr. Kai drėgnas ir šiltas oras, bakterijos augale labai greit dauginasi ir dažniausiai augalą supūdo per 3-5 dienas.

Ligos sukėlėjas plinta su sodinamąja medžiaga. Vegetacijos metu nuo vieno augalo ant kito bakterijas gali išnešioti vabzdžiai.

Pagrindinė kovos priemonė—nesodinti ligos pradais apsikrėtusių svogūnėlių. Bakteriozės pažeistus augalus išrauti ir sunaikinti, o kitus augalus purkšti 1 proc, Bordo skiediniu.

Mozaika. Ant sergančių augalų lapų atsiranda šviesiai žalios spalvos netaisyklingos dėmės ir dryžiai, kurie išsidėsto lygiagrečiai lapo gysloms. Ligai toliau vystantis, šios dėmės nekrofizuojasi, lapai deformuojasi ir apmiršta. žiedai dažniausiai nepražysta. Tai atsitinka dėl to, kad apyžiedžio lapeliai suauga. žiedlapiai būna šlakuoti, susisukę. Toliau augalas nebesivysto.

Ligos sukėlėjas — virusas Cucumis virus 1 (Dooliffle) Smith.

Virusas lengvai persiduoda sultimis, jį platina amarai. Virusas išsilaiko sergančių augalų svogūnuose. Todėl tokių pažeistų augalų negalima toliau dauginti vegetatyviniu būdu. Norint gauti visai sveiką sodinamają medžiagą, reikia dauginti sėklomis, nes virusas per jas nepersiduoda. Kovoti su amarais.

Žieduotoji dėmėtligė. Šia liga serga daugiausia dvi lelijų rūšys: Lilium re¬gale Wies. ir L. figrinum Ker-Gawl. Ligos požymiai ant šių lelijų rūšių pasireiškia labai skirtingai. Ant L. Tigrinum atsiranda vos pastebimos dėmės, kurios vėliau išnyksta ir augalai vystosi normaliai. Ant L. regale lapų pradžių atsiranda apskritimų formos dėmės, kurios greit nekrotizuojasi. Nekrozės išplinta po visą augalą, pažeidžiama augimo viršūnė. Augalas toliau nesivysto, žiedai nesusidaro, o stiebas deformuojasi.

Ligos sukėlėjas — virusas Lily ringspot virus.

Virusas persiduoda per sultis ir amarus.

Nesandėliuoti kartu sveikų ir sergančių svogūnų, nes virusas gali persiduoti, pažeistiems svogūnams susilietus su sveikais. Kovoti su amarais.

Skrotligė. Sergą augalai lėtai auga, lapai pagelsta ir užsiriečia žemyn. Viršutiniai lapai kartais nusidažo rausvai. Žiedai būna mažesni už sveiko augalo žiedus ir ne visai išsiskleidžia. Kartais sergą augalai išleidžia daugybę ūglių. Apsikrėtę svogūnai mažesni ir silpniau išsivystę. Prasidėjus žydėjimo laikotarpiui, dėl atsiradusių lapq nekrozių augalai apmiršta.

Ligos sukėlėjas — virusas Lilium virus 1 (Ogilvie) Smith.

Virusą platina amarai.

Kovojant su šia liga ,sergančius augalus būtina pašalinti; kovoti su amarais.

The post Pagrindinės lelijų ligos, kaip išvengti susirgimų appeared first on Viskas apie gėles.

Degligė. Pavasarį, netrukus po rožių nudengimo, ant stiebų atsiranda tamsios parudavusiais arba net paraudonavusiais kraštais dėmės, kurių vidus vėliau paruduoja. Dėmių viduryje žievė sutrūkinėja, ir jos paviršiuje susiformuoja gausas smulkūs taškeliai, kurie yra ligos sukėlėjo Coniothyrium Wernsdorffiae Laub. grybo vaisiakūniai-piknidžiai su viduje esančiomis sporomis. Ligai stipriai išsivysčius, dėmės būna didelės ir jų labai daug. Priklausomai nuo ligos pažeidimo intensyvumo rožės gali žūti per 1-3 metus. Ši liga labai paplitusi, ir nuo jos gana dažnai žūva ištisi rožynai.

Degligės profilaktikai rudenį, prieš uždengiant rožes, nupurkšti jas 2% Bordo skiediniu. Rudenį, prilenkiant rožes uždengimui žiemai ir dengiant jas, nepažeisti stiebą ir jokiu būdu iš rudens jų nekarpyti, kadangi žaizdelės sudaro palankias sąlygas ligai plisti. Pavasarį, rožes nudengus, deglige pažeistus stiebus, kad neplistų infekcija, būtina iškarpyti ir sudeginti, nes virš dėmių išsprogę stiebai vis tiek po kurio laiko nudžiūsta. Po to, prieš rožėms sprogstant, nupurkšti jas 3-5% geležies sulfato tirpalu. Jeigu purškimas suvėlinamas, tada vietoj geležies sulfato purkšti 1 proc Bordo skiediniu.

Tikroji miltligė. Miltligė puola antžemines rožių dalis, bet labiausiai jaunus ūglius ir lapus. Sergančio augalo dalys apsitraukia baltu aptraukalu, lapai raukšlėjasi, ūgliai deformuojasi, pumpurai neišsiskleidę nudžiūsta. Baltas aptraukalas — ligos sukėlėjo Sphaerotheca pannosa (Wals.) Lev. grybiena su konidijomis, kuriomis liga plinta vasarą. Rudeniop baltame aptraukale išsivysto juodi maži taškeliai — grybo kleistokarpiai, kurie žiemoja ir perduoda infekciją ateinantiems melams. Daugelis rožių veislių labai dažnai serga miltlige.

Auginimui reikia atrinkti atsparias miltligei rožių veisles. Tik pasirodžius pirmiesiems ligos simptomams, rožes pakartotinai kas 12-15 dienų purkšti karatanu, ftalanu arba vario sulfato ir žaliojo muilo skiediniu. Miltligę taip pat gerai veikia pakartotinas purškimas kalio permanganato ir kalcinuotos sodos tirpalu. 10 litrų vandens imti 10 g kalio permanganato ir 50 g kalcinuotos sodos. Purškimui dar naudojamas česnako antpilas: 10 litrų vandens imti 20-30 g susmulkintų česnako galvučiu ir, užpylus vandeniu, palaikyti 2-3 dienas. Gerai veikia ir kartotinas dulkinimas siera, tik temperatūra tuo metu turi būti ne žemesnė kaip 19°C. Neturint minėtų priemonių, vegetacijos metu rožes dar galima purkšti ir Bordo 1 proc arba Burgundijos 0,75% skysčiais, tačiau jie veikia kiek silpniau. Kovojant su miltlige, geresnis efektas gaunamas tada, kai purškiama arba dulkinama vienu chemikalu, bet, pakaitomis pavartojus vieną arba du kartus vieną chemikalą, vartojamas kitas.

Raudonjuodis rožių lapų dėmėtumas. Liga gali pažeisti visas antžemines augalo dalis, tačiau labiausiai ja serga lapai. Apie vidurvasarį ant lapų atsiranda didelės juodos, kiek rausvu atspalviu dėmės, kuriu pakraščiai spinduliškomis gijelėmis įsišakoja į sveiką lapo audinį. Dėmių viduje susiformuoja ligos sukėlėjo Diplocarpon rosae (Lib.) Wolf. grybo stromos, kurių paviršiuje išauga konidijakočiai su sporomis. Jomis liga plinta vasara. Stipriai pažeisti lapai nukrinta pirma laiko. Pavasarį ant rudenį nukritusiu ligos pažeistų lapų randami periteciai su aukšliais, iš kurių išsvaidomos aukšliasporės. Jomis grybas vėl iš naujo apkrečia rožes. Ši liga taip pat plačiai paplitusi.

Pažeistus lapus ir įvairias atliekas reikia visą laiką šalinti. Augalus pakartotinai purkšti 1% Bordo skysčiu.

Rūdys. Pavasarį ant jaunų rožių lapkočių ir apatinės lapų pusės susiformuoja oranžiniai ligos sukėlėjo Phragmidium disciflorum (Tode) James grybo ecidžių šešėliai. Iš jų išdulkėjusios ecidės vėl apkrečia rožes, ir vasarą apatinėje lapų pusėje jau susiformuoja smulkūs geltoni uredosporu spuogeliai. Liga šiuo metu rožėms padaro daugiausia nuostolių, kadangi išdulkėjusios uredosporos apkrečia rožių lapus ir išaugina pakartotinai keletą generacijų. Stipriai pažeisti lapai pagelsta ir pirma laiko nukrinta. Rudenį vietoj uredosporų spuogelių susiformuoja tamsūs teleutosporu spuogeliai. Peržiemojusios teleutosporos dygsta, išaugina bazidiosporas, kuriomis pavasarį rožės vėl iš naujo apsikrečia rūdimis. Ši liga Lietuvoje yra plačiai paplitusi ir rožėms padaro daug nuostoliu.

Kovojant su rūdimis, reikia auginti atsparias joms rožių veisles, šalinti stipriai pažeistus lapus ir kitas augalų dalis. Anksti pavasarį prieš išsprogimą rožes ir aplink jas žemę nupurkšti DNOK 1 proc suspensija. Vegetacijos metu purkšti Bordo 1% skiediniu.

The post Rožių ligos: Degligė, Tikroji miltligė, Rūdys appeared first on Viskas apie gėles.

Cinerarijos

Netikroji miltligė. Viršutinėje lapų pusėje atsiranda blyškiai žalsvos, vėliau šiek tiek paraudonuojančios netaisyklingos dėmės. Apatinėje lapų pusėje dėmių vietos apdengtos grybo Bremia lactucae Reg. konidijakočių ir konidiju veja. Ligos pažeisti lapai raukšlėjasi ir nukrinta. Ypač smarkiai dėl ligos nukenčia jauni augalai.

Tikroji miltligė. Ant lapą, lapkočių ir žiedpumpurių atsiranda miltuotas apnašas. Smarkiai apnikti augalai skursta, netenka išvaizdos.

Ligą sukelia grybas Sphaerotheca fusca (Fr.) Blum. Nuo jo kenčia tik cinerarijos, kitą šiltnamio augalą jis neapkrečia.

Rūdys. Ant apatinių lapų pusių geltoni rausvo atspalvio spuogai — uredo teleutosorai. Ligos sukėlėjas— grybas Coleosporium senecionis Fr. Jis aptinkamas ir ant piktžolės žilės (Senecio vulgaris). Ecidžių stadijoje grybas gyvena ant pušų spyglių.

Be kitu kovos priemonių, cinerarijų nereikia sodinti netoli jaunų pušų ir naikinti piktžolę Senecio vulgaris.

Alternariozė. Ant lapų — žalsvai rudos arba įvairaus dydžio (1 mm— 2 cm) dėmės, dažnai susiliejančios ir apimančios didelę dalį lapalakščio. Tokios pat tamsios, tik pailgos dėmės susidaro ant lapkočių ir stiebų.

Ligos sukėlėjas — grybas Alternaria senecionis Neerg. Jis aptinkamas ir sergančių augalų sėklose, taip pat ir jaunuose daiguose.

Kovojant su alternarioze, būtina beicuoti sėklą ir, pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, augalus purkšti vario preparatais, cinebu arba kaptanu.

Fikai

Gleosporiozė. Ant lapų — gelsvai rudos didelės, griežtai atsiribojusios įdubusios dėmės. Dėmėse daug mažą, šviesią taškelių — grybo Gloeosporium elasticae Cke et Man. sporų telkinių. Liga smarkiai plinta, esant staigiems temperatūros svyravimams.

Kovojant su liga, sergančius lapus reikia pašalinti ir sudeginti; fikus purkšti vario preparatais, cinebu arba kaptanu. Nelaistyti jų šaltu vandeniu ir vengti staigių temperatūros svyravimų.

Gloksinijos

Fitoftorozė. Lapai vysta ir guli suglebę ant dirvos arba ant vazonėlio krašto. Lapą pagrindas, lapkočiai ir stiebai paruduoja ir pūva. Kartais liga apima ir gumbus. Nuo šios ligos gloksinijos greitai žūva.

Ligos sukėlėjas — Phytophthora genfies grybai: P. parasitica Dasfur, P. crypfogaea Peth. et Laff. ir kiti.

Kovojant su šia liga, augalus reikia mažai laistyti ir tik drungnu vandeniu, gerai vėdinti šiltnamius, o atšalus orui (nors ir vasarą), šiltnamius reikia pakūrenti. Augalų negalima sodinti į sunkią, pasižyminčią dideliu vandens imlumu dirvą. į sunkesnes dirvas reikia pridėti smėlio. Augalus sodinti negiliai ir pasodinus apipilti apatinę stiebo dalį bei šaknies kaklelį smėliu arba lengva, daug smėlio dalelių turinčia dirva. Nenaudoti tolimesniam auginimui sirgusių augalų gumbasvogūnių.

Ortenzijos

Tikroji miltligė. Dažniausiai ant apatiniu lapu pusių susidaro šviesiai pilkas miltiškas apnašas. Apnašo vietose kitoje lapo pusėje susidaro šviesiai žalios arba gelsvos, vėliau paruduojančios dėmės. Panašios dėmės susidaro ant stiebų ir žiedų. Ligos smarkiau užpulti lapai gelsta ir pirma laiko žūva, žiedai deformuojasi ir taip pat žūva.

Ligą sukelia grybas Microsphaera polonica Siens, konidijų stadijoje — Oidium horfensia Jourst.

Kovojant su šia liga, patariama orfenzijas pakartotinai purkšti karatanu, ftalanu arba dulkinti siera, laikyti jas ne aukštesnėje kaip 20° temperatūroje, vengti staigių temperatūros svyravimų, nepertręšti azoto trąšomis, naikinti smarkiai ligos užpultus lapus.

Rūdys. Ant lapų — geltoni ir rudi spuogai, kuriems subrendus išdulka grybo Pucciniasfrum hydrangeae (B. ef C.) Arfh. uredo ir feleutosporos.

Filostiktozė, askochitozė, septoriozė Šios dėmėtligės pasireiškia ant lapų įvairiomis— rudomis, rausvai rudomis, pilkomis, kartais koncentriškomis dėmėmis. Jų sukėlėjai — grybai Phyllosficfa hydrangeae Ell. et Ev., Ascochyta hydrangeae Arn. ir Sepforia hydrangeae Bizz. Kovojant su šių dėmėtligių sukėlėjais, ortenzijas reikia pakartotinai purkšti vario preparatais, cinebu arba kaptanu ir naikinti smarkiau ligos užpultus lapus.

Mozaika. Lapalakštis išmargintas neryškiomis šviesiai žaliomis, rečiau šviesiai geltonomis netaisyklingos kampuotos formos dėmėmis, išsidėsčiusiomis tarp gyslų. Ligai plintant, dėmės didėja ir net susilieja. Lapo plokštelėje kartais atsiranda ovalinės arba linijų formos išblukimai. Sergančių augalų lapai dažnai būna lengvai banguoti, asimetriški, bet negarbanoti. Stipriai sergantieji augalai susiraitę. Kartais mozaikinio dėmėtumo nebūna, tik išilgai gyslų pastebimi maži pašviesėjimai. Šiuo atveju gyslos sustorėja, lapalakštis susigarbanoja. Lapalakštis gali būti giliai iškarpytas ir įlinkęs net iki vidurinės gyslos.

Tokių augalų žiedai maži ir kiek deformuoti. Stipriau sergantieji augalai nesudaro žiedų.

Ligos sukėlėjas — virusas Hydrangea mosaic virus.

Kovojant su šia liga, sergančius augalus būtina pašalinti. Dauginimui naudoti tik sveikus augalus.

The post Cinerarijos, Fikai, Gloksinijos, Ortenzijos puolančios ligos appeared first on Viskas apie gėles.

Krokai

Sklerotinis puvinys. Ligą sukelia Sclerotinia bulborum (Wakk.) Rehm. grybas.

Kekerinis, fuzarinis ir pelėjūninis krokų svogūnų puvinys. Sandėlyje ant puvančių krokų svogūnų kartais atsiranda juodi maži ligos sukėlėjų Botrytis genties grybų skleročiai. Pasitaiko, kad sandėliuojami svogūnai sausai supūva. Šiuo atveju ligos sukėlėjai būna Fusarium oxysporum Schl. ir F. bulbigenum Cke. et Mass. grybai. Kai kada sandėlyje ant pūvančių svogūnų atsiranda žalsvas iki melsvumo pelėsis, kurį sudaro ligos sukėlėją Penicillium genties grybų konidijakočiai su sporomis.

Kad šios ligos neplistų, reikia sandėliuoti tik sveiką, gerai išdžiovintą sodinamąją medžiagą. Retkarčiais patikrinti sandėliuose laikomus svogūnus ir gendančius pašalinti. Patys sandėliai turi būti sausi ir gerai vėdinami. ,Prieš sodinimą taip pat išbrokuoti pažeistus svogūnus.

Septoriozė (kietasis svogūnų puvinys). Ligą sukelia Septoria gladioli Pass. grybas

Montbretės

Fuzariozė. Vegetacijos metu liga pasireiškia montbrečių pageltimu ir nudžiūvimu prieš laiką.

Narcizai

Fuzariozė. Iš pradžių lapai pagelsta, žiedstiebiai neišlenda į paviršių, augalai prieš laiką žūva, o svogūnai pūva. Ant pažeistų augalo dalių dažnai pastebimas balsvas ligos sukėlėjo Fusarium bulbigenum Cooke ef Mass. apnašas— grybiena. Nuo šios ligos ištisai gali žūti narcizų lysvės. Liga taip pat pasireiškia sandėliuose ir transportavimo metu. Lengvai apkrėsti svogūnai išsilaiko sandėlyje, tačiau pasodinti jie pasidaro infekcijos šaltiniu. Liga gali plisti ir per užkrėstą dirvą.

Kovai su šia liga reikia auginti atsparias narcizų veisles. Vegetacijos metu pažeistus augalus nedelsiant šalinti; laikytis sėjomainos. į tą pačią dirvą svogūninius augalus sodinti ne anksčiau kaip po 5 metų. Iškastus svogūnus gerai tik ne saulėje ir ne aukštoje temperatūroje. Derlių nuimant ir transportuojant, vengti svogūnų sužalojimo. Sandėlius prieš naudojimą dezinfekuoti formalinu. Prieš sodinimą svogūnus beicuoti 1 proc formalinu, išlaikant svogūnus jame 2 valandas.

Kekerinis puvinys. Iš žemės išlendančių lapų smaigaliai būna susitraukę, parudę ir apsidengę pilka ligos sukėlėjo Botrytis narcissicola Kleb. veja —tai grybo konidijakočiai su konidijomis. Vėliau liga apima tolesnes augančias lapo dalis ir stiebus. Pagaliau antžeminė augalo dalis nuo svogūno nupūva. Svogūnas taip pat pūva. Ant pažeistų augalo dalių, be pilkos vejos, susiformuoja dar juodi maži, iki 2 mm storio ir iki 4 mm ilgio skleročiai.

Ant narcizų dar pasireiškia ir kita kekerinio puvinio forma, kurios sukėlėjas yra grybas Botrytis polyblastis Dows. Ant lapą tada atsiranda didelės pailgos geltonai rudos dėmės su pilku, vėliau rudu centru, kuriame išauga pilkai ruda veja, susidedanti iš grybo konidijakočią su sporomis. Lapai žūva ir ant jų išsivysto juodi iki 5-6 mm dydžio elipsiniai lėkšti skleročiai. Ant žiedlapių ir taurelių taip pat atsiranda mažos, iš pradžią bespalvės, lyg ir vandeningos, vėliau ruduojančios dėmės. Jos atsiranda žiedą skynimo metu. Grybas tada smarkiai plinta ir tokiu būdu sunaikina daugelį Infekcijos šaltiniu būna apkrėsta dirva ir pažeista sodinamoji medžiaga.

Kovos priemonės tos pačios, kaip ir kovojant su tulpių kekeriniu puviniu.

Mozaika. Pažeisti augalai auga silpniau. Ant lapo viršutinės pusės pastebimi šviesiai žalios, pilkšvai žalios, gelsvos arba rudos spalvos dryžiai arba šlakai. Vėliau šlakų vietose atsiranda įvairios formos nekrozės. Lapai spirališkai susisuka arba persikreipia. Lapų epidermis būna siauromis juostomis supleišėjęs. Tai būdinga nublukusiems lapams. žiedkočiai stipriai sutrumpėję. Ant žiedų būna balti dryžiai arba dėmės, žiedai maži. Jeigu liga stipriai progresuoja, tada augalai anksčiau subręsta. Tokią augalų svogūnai būna maži, blogai išsivystę. Kai aukštesnė temperatūra, simptomai gali būti neryškūs.

Ligos sukėlėjas — virusas Narcissus mosaic virus.

Virusas lengvai persiduoda sultimis, jį platina amarai.

Visus sergančius augalus periodiškai pašalinti ir sudeginti. Geriausiai pašalinti tada, kai jie išauga maždaug 8-10 cm aukščio, nes tuo metu aiškiausiai pasireiškia ligos simptomai. Sodinti geriau didesnius svogūnus, kadangi sergančių augalų svogūnai mažesni. Naikinti amarus.

The post Narcizų, Montbrečių ir Krokų pagrindinės ligos appeared first on Viskas apie gėles.

Kekerinis puvinys. Rožių butonai, bebaigią nužydėti arba nužydėję žiedai iš pradžių apmiršta, papilkėja, paruduoja, o vėliau apsitraukia pilka, kekeriniam puviniui būdinga veja. Ją sudaro ligos sukėlėjo Botryfis cinerea Fr. grybo konidijakočiai su sporų kekerinis. Liga labiau plinta drėgną ir šiltą vasarą. Grybas žiemoja konidijų stadijoje arba skleročiais. Aukšliai su aukšliasporėmis retai tepasitaiko. Mūsų klimato sąlygomis kekerinis puvinys plačiai paplitęs.

Apmirusius butonus ir bebaigiančius žydėti žiedus visą laiką šalinti. Be to, purškiant ir kovojant, su kitomis ligomis, kartu kovojama ir su kekeriniu puviniu.

Filostiktozė. Labiau antroje vasaros pusėje ant rožių lapų atsiranda nedidelės raudonos, baltu viduriu dėmės, kurių centre susiformuoja mažų taškelių išvaizdos ligos sukėlėjo Phyllosticta rosarum Pass. vaisiakūniai-piknidžiai su smulkiomis sporomis. Grybas žiemoja sirgusių augalų atliekose. Filosfiktozė pasitaiko ne visuose rožynuose, tačiau kai kuriose vietose ji būna stipriai paplitusi.

Kovai su šia liga reikia pakartotinai augalus purkšti Bordo 1% skysčiu.

Bakterinis vėžys. Bakterinis rožių vėžys gali pasireikšti ant šaknų, šaknies kaklelio, stiebo ir net viršūnių. Ant minėtų augalo dalių atsiranda nelygios, gumbuotos arba karpuotos, o kartais išsišakojusios išaugos. Išaugos iš pradžių yra minkštos, tačiau labai greit sumedėja, ant jų atsiranda juodos dėmės. Atsiradus vėžiškoms išaugoms tik ant šaknų, rožės kurį laiką atrodo sveikos. Vėliau nebeauga, atrodo suvargusios. Atsiradus išaugoms ant šaknų, ypač remontantinių rožių, pastarosios atrodo lyg nušalusios.

Bakterinį rožių vėžį sukelia Agrobacterium fumefaciens (Sm. ef Town.) Conn.

Žiedu bakteriozė. Pavasarį ant rožių lapkočių, žiedkočių ir taurėlapių atsiranda rudos, kartais net juodos, įdubusios, maždaug 1 mm pločio ir 5 mm ilgio dėmės. Dėmėti pumpurai dažniausiai nuvysta nepražydę.

Ligą sukelia bakterija Pseudomonas syringae v. Hall. Bakferiozė labiau plinta pavasarį po šaltos gilios žiemos.

Kad liga mažiau išplistų, sergančias augalo dalis reikia nupjaustyti ir sunaikinti; netręšti dideliu azoto trąšų kiekiu; pakartotinai purkšti kaptanu arba vario preparatais.

Geltonoji mozaika. Pagrindiniai ligos simptomai pasireiškia ant sergančiu augalų lapu. Ant jų būna juostos, dėmės, uždari ir pusiau uždari apskritimai. Kai kurių rožių veislių sergančių lapų gyslelės pašviesėja. Dėl netolygaus gyslelių augimo pastebima lapų deformacija.

Ši liga pažeidžia Rosa canina L., R. multiflora Thun., R. rublifolia Vill., R. L’hertiana ir įvairių rožių rūšių kultūrinius hibridus.

Ligos sukėlėjas — virusas Rose yellow mosaic virus.

Liga persiduoda skiepijant. Ji yra labai paplitusi šiuo metu nustatyta beveik visoje Europoje.

Kovojant su šia liga, reikia naikinti sergančius augalus, o dauginimui ir skiepijimui naudoti tik sveiką medžiagą.

Dryžligė. Sergančių augalu lapai būna daugiau ar mažiau išmarginti chlorotiškomis dėmėmis arba dryžiais, išsidėsčiusiais prie lapo gyslų. Dažnai chlorotiškas lapo audinys būna išmargintas šviesiai rudomis, rausvomis arba rusvai rudomis juostomis ir koncentriškomis dėmėmis. Sergančių augalų lapai nukrinta pirma laiko.

Kai kuriu rožių veisliu arba rūšių sergančių augalų lapai būna tamsesnio atspalvio, negu normalūs. Ant augalo stiebo dažnai būna vandeningos persišviečiančios arba rusvos iki rudumo, dažniausiai koncentriškos dėmės. Ant nesubrendusių vaisiu gali pasirodyti panašūs simptomai.

Ligos sukėlėjas — virusas Rose streak virus.

Liga aptinkama ant laukinių ir kultūrinių rožių veislių. Plinta skiepijant. Kovos priemonės tokios pat, kaip kovojant su rožių mozaika.

Vytulys. Pirmieji ligos simptomai pastebimi ant iškraipytų lapu ir ūglių. Lapų paviršius būna išmargintas apskritomis arba elipsiškomis nekrotinėmis dėmėmis. Augalo viršūnėje lapai būna iškraipyti, lapkočiai sutrumpėję ir trapūs. Vėliau lapai pagelsta ir nudžiūsta. Ūglių viršūnės būna juodos, stiebas gelsvai žalias ir persišviečiantis. Ūgliai irgi ilgainiui nudžiūsta. Stiebo žievėje atsiranda nekrozės.

Ligos sukėlėjas — virusas Rosa virus 3 (Grieve) Smith.

Liga persiduoda skiepijant, ją platina ir amarai.

Kovojant su šia liga, sergančius augalus būtina pašalinti, dezinfekuoti gėlių skynimo ir akiavimo peilius, naikinti amarus.

The post Rožių ligos: Filostiktozė, Dryžligė, Vytulys, Bakterinis vėžys appeared first on Viskas apie gėles.

Fitoftorozė. Šaknies kaklelio (prie pat žemės) išoriniai ir vidiniai audiniai paruduoja ir pūva. ‘Puvinys greitai plečiasi, ir po kiek laiko augalas žūva.

Ligos sukėlėjas — grybas Phyfophthora omnivora de By. Fifofforozės užpultus kaktusus reikia nedelsiant išrauti (neišdezinfekuotų žemių ir vazonėlio negalima naudoti kitiems augalams) ir, jeigu puvinys apėmęs jau didesnę augalo dalį, geriau juos sunaikinti. Jei liga tik prasidėjusi, tai viršūnę galima nupjauti, apdžiovinti ir pasodinti ją naujoje arba išdezinfekuotoje dirvoje. Prieš sodinimą patartina pamerkti kaktusą 5 minutėms į 0,25-0,5% kaptano suspensiją. Dirvos paviršių patartina apipilti smėliu arba sutrinta medžio anglimi. Augalus reikia labai mažai laistyti; purkšti vario preparatais, cinebu arba kaptanu.

Helmintosporiozė. Liga prasideda nuo apatinės (esančios prie žemės) augalo dalies minkštu tamsiu stiklišku puviniu. Puvinys labai greitai plečiasi ir sunaikina augalą per kelias dienas. Ant pūvančių audiniu susiformuoja tamsus, juosvai žalias grybo Helmintosporium cactivorum Petr. apnašas. Ligos sukėlėjas ypač dažnai pasitaiko ant jaunų sėjinukų, nes jis plinta su sėkla. Jautriausios šiai ligai yra Cereus genties kaktusų rūšys, bet sergą ir Echinocactus, Mammillaria bei Echinocereus genčių kaktusai.

Pastebėjus sergančius augalus, juos reikia nedelsiant išrauti (su žemėmis) ir sunaikinti. Likusius kaktusus pakartotinai purkšti kaptanu arba Bordo skysčiu. Laistyti augalus mažai ir pilti vandenį tik ant dirvos, ne ant augalo. Sėklas prieš sėją būtina beicuoti.

Fuzarinis puvinys. Jis prasideda taip pat augalo šaknies kaklelio srityje ir pamažu apima visą augalą. Ligos apimti augalai įgauna balkšvą atspalvį, vysta, nulinksta ir žūva. Ant fuzarinio puvinio apniktu audinių kartais susiformuoja baltas arba rožinio atspalvio apnašas.

Ligos sukėlėjas — grybas Fusarium oxysporum Schlecht. arba kitos Fusarium genties grybų rūšys.

Kovojant su šia liga, stipriai sergančius kaktusus reikia sunaikinti, o tiems, kurie tik pradėję sirgti, nupjauti viršūnes, jas apdžiovinti ir pasodinti, likusius purkšti Bordo skysčiu arba kaptanu. Laistyti augalus retai, bet gausiau liejant, vengti sužalojimų, dezinfekuoti vazonėlius ir dirvą.

Kekerinis puvinys. Jis pasitaiko blogai vėdinamuose šiltnamiuose ant įvairiu kaktusų Liga pasireiškia bespalviu, vis didėjančiu puviniu. Puvinio vietoje audiniai šiek tiek įdumba, skystėja. Jei drėgnas oras, puvinio apimtos vietos apsitraukia pilku pelėsiu — ligos sukėlėjo grybo Botrytis cinerea Fr. konidijų ir konidijakočių veja, o po kiek laiko čia susiformuoja juodi kieti kūneliai — skleročiai.

Kovojant su šia liga, reikia gerai vėdinti šiltnamius, augalus mažai laistyti ir purkšti juos kaptano suspensija.

Rauplės. Liga pasireiškia daugiausia ant Opuntia genties kaktusu. Iš pradžių pasirodo apskritos arba elipsės formos, o labai dažnai ir netaisyklingos pilkos arba pilkai rudos dėmelės, apjuostos gelsvai rudu ratu. ilgainiui šios dėmelės susilieja ir apima didelę dalį augalo paviršiaus. Vėliau dėmės apdžiūsta ir pasidaro nešvariai baltos, pilkšvos spalvos, kartais pasiraukšlėjusiu paviršiumi. Po juo, 1-2 mm gylyje, audiniai suyra, pasidaro miltiškos konsistencijos.

Ligą gali sukelti įvairių genčių grybai: Diplodia opuntiae Sacc., Hendersonia opuntiae E. et E., Leptodermella opuntiae Dodge, Phyllosticta concara Seev ir kt.

Veiksmingų kovos priemonių su šia liga kol kas nėra. Apskritai, liga ir jos sukėlėjai mažai ištirti. Geriausia sergančius augalus sunaikinti.

Gleosporiozė (deguliai). Liga pasireiškia netaisyklingomis arba ovališkomis, įdubusiomis, griežtai atsiribojusiomis rudomis dėmėmis, kuriu vietose audiniai džiūsta, sukietėja, susidaro šašai. Ligos apimtose vietose susiformuoja Gleosporium genties grybu gelsvos arba rožinės spalvos sporų telkiniai.

Kol dar liga smarkiai neapėmusi viso augalo, patartina atsargiai išpjaustyti pažeistas vietas iki sveiku audinių, žaizdas patepti cinebo suspensija arba pabarstyti kaptano milteliais ar sutrinta medžio anglimi.

The post Kaktuso ligos: Helmintosporiozė, Rauplės, Gleosporiozė appeared first on Viskas apie gėles.

Kekerinis puvinys. Pavasarį tarp dygstančių sveikų augalų pasirodo silpnai išsivysčiusių, išsikreivojusių, gelstančių, vėliau džiūstančių daigų. Kai drėgnas oras, juos aptraukia pilka ligos sukėlėjo Botrytis tulipae (Lib.) Lind. grybo veja, susidedanti iš grybo konidijakočių su sporomis. Ant tokių pažeistų daigų prie pagrindo ir kartais ant svogūnų išsivysto juodi maži skleročiai.

Oro srovėmis ir su Iietaus lašais grybo sporos patenka ant sveikų augalų ir tokiu būdu apkrečia juos. Tada ant lapų, žiedkočių ir vainiklapių iš pradžią atsiranda mažos, vėliau didėjančios balzganos, kiek įdubusios, lyg ir vandeningos dėmės. Kai oras drėgnas, ant pažeistų augalo dalių atsiranda pilka veja. Ant žiedkočių prie jų pagrindo dažnai susiformuoja skleročiai. Stipriai pažeisti tulpių svogūnai supūva ir jų paviršiuje susidaro skleročiai. Skleročiais, grybiena ir sporomis infekcija persiduoda ateinantiems metams. Palankias ligai vystytis sąlygas sudaro drėgnas oras ir pavasarinės šalnos. Jeigu po vegetacijos nukastos tulpės ir svogūnai gerai neišdžiovinami ir laikomi per vasarą drėgnose patalpose, tai jie suserga kekeriniu puviniu. Stipriai pažeisti svogūnai ruduoja, susitraukia ir supūva, o mažai pažeisti atrodo lyg ir sveiki, tačiau jais infekcija plinta kitais metais. Ši liga visur plačiai paplitusi ir tulpėms padaro daug nuostolių.

Kovojant su šia liga, reikia sodinti tik sveiką, atrinktą sodinamąją medžiagą. Prieš sodinimą svogūnus beicuoti 0,4% formalinu, mirkant jame 1-2 val. Neauginti tulpių vienoje vietoje daugiau kaip 2 metus. Nesodinti jų medžių paunksmėje, kadangi sulapoję medžiai nepraleidžia saulės, jų neperpučia vėjas, susikaupia daugiau drėgmės ir susidaro palankus ligoms vystytis mikroklimatas. Laikytis sėjomainos — į tą pačią dirvą tulpes sodinti ne anksčiau kaip po 4 metų. Vegetacijos metu tulpes purkšti koloidinės sieros 0,5-1 proc suspensija, Bordo 1 proc skysčiu cinebo 0,3-0,5% suspensija.

Sklerotinis puvinys. Pavasarį tulpės neišdygsta arba išdygę ūgliai vysta ir, neišskleisdami lapų, supūva. Ant sergančio augalo kaklelio ir svogūno viršūnės atsiranda baltas, panašus į vatą grybienos aptraukalas, kuriame susiformuoja iš pradžią šviesūs, vėliau rudai juodi, viduje blyškiai gelsvai rudi ligos sukėlėjo Sclerotinia tuliparum Kleb. grybo skleročiai. Apatinė svogūno dalis paprastai būna sveika. Grybas plinta grybiena ir skleročiais. Skirtingai nuo kekerinio puvinio, čia nesusidaro jokią sporų. Labai dažnai per sklerotinio puvinio pažeistas vietas patenka bakterijos, tada svogūnai minkštai supūva. Infekcija persineša su pažeista sodinamąja medžiaga ir grybiena bei skleročiais užkrėsta dirva. Skleročiai dirvoje išsilaiko gyvybingi keletą metų. Literatūroje nurodoma, kad ši liga gali taip pat pažeisti vilkdalgius, kardelius, jacintus, geltonuosius narcizus, krokus ir kitus dekoratyvinius augalus. Ji taip pat gali pažeisti kai kurias žemės ūkio kultūras — morkas, runkelius, bulves.

Kovai su šia liga sergančius augalus reikia šalinti iš dirvos kartu su aplinkine žeme, juos sudeginant arba užkasant į gilią duobę, prieš tai užpylus kalkėmis. Jeigu lauke buvo apsikrėtusių augalų, darbo įrankius, dėžes ir visą inventorių bei naudotą avalynę po naudojimo dezinfekuoti formalinu 1 : 80. Laikytis sėjomainos. į tą pačią dirvą tulpes sodinti ne anksčiau kaip po 4-5 metų. Po tulpių taip pat nesodinti augalų, kuriuos pažeidžia sklerotinis puvinys. Užkrėstą dirvą dezinfekuoti garais arba formalinu. Prieš sodinimą svogūnus beicuoti 0,4 proc formalinu, mirkant jame 1-2 valandas, o jeigu svogūnai ramybės būvyje, t. y. šaknys dar neprasikalusios, tada juos galima mirkyti 8 valandas.

Tifuliozė. Pavasarį pažeisti augalai lėtai auga, lapai nesisuka būdingu tulpėms susisukimu, jie rausta ir palaipsniui apmiršta. Į apatinę svogūnų dalį įsimeta puvinys, šaknų paprastai nėra arba jos pūva ir ant jų galima rasti mažų tamsių ligos sukėlėjo Typhula idahoensis Remsb. grybo skleročių. Apžiūrint apatinę supuvusią svogūno dalį, galima pamatyti taip pat pačiame svogūne tarp žvynelių skaitlingai susiformavusius mažus, iki 2 mm dydžio šviesius ir tamsiai rudus skleročius. Jų galima rasti ir svogūno paviršiuje. Skleročiais grybas plinta per užkrėstą dirvą ir su sodinamąja medžiaga. Ši liga tulpių auginimo vietose pasitaiko gana dažnai.

Kovojant su tifulioze, reikia sudaryti tinkamą tulpių auginimo agrotechniką. Sodinti jas į saulėtą vietą ir į lengvą, vandenį praleidžiančią dirvą. Laikytis sėjomainos. Sodinti laiku, nesivėlinant, kad tulpės iki žiemos galėtų gerai įsišaknyti. Pažeistus augalus šalinti kartu su žeme, kaip ir esant sklerotiniam puviniui. Prieš sodinimą svogūnus apvelti TMTD beicu (3-4 g 1 kg svogūnų).

The post Kuom tulpės serga: Kekerinis puvinys, Sklerotinis puvinys, Tifuliozė appeared first on Viskas apie gėles.

Auginių juodoji kojelė. Liga aptinkama visuose šiltnamiuose augalų dauginimo auginiais metu. Apatinė auginio dalis, esanti dirvoje, pradeda pūti, puvinys apima vis didesnę auginio dalį ir pagaliau visas auginys supūva — žūva.

Ligą sukelia įvairūs dirvos parazitiniai grybai, bet dažniau už kitus pasitaiko Pythium, Rhizoctonia ir Fusarium genčių grybai.

Kovojant su šia liga, reikia mažiau laistyti, gerai vėdinti patalpas, sergančius ir žuvusius auginius sunaikinti. Prieš sodinant auginius į dirvą, patariama juos trumpam pamerkti į cinebo arba kaptano 0,2-0,3 proc suspensiją. Dirva, į kurią sodinami auginiai, turi būti išdezinfekuota.

Rūdys. Dažniausiai apatinėje, bet kartais ir viršutinėje lapų pusėje, o kai kada ir ant stiebų susidaro 2-5 mm diametro šokoladinės spalvos spuogai. Kitoje lapo pusėje ties spuogais susidaro šviesios dėmės. Smarkiai spuoguoti lapai gelsta ir nudžiūsta.

Ligos sukėlėjas — grybas Puccinia chrysanthemi Roze. Jo šokoladinės spalvos spuoguose aptinkamos apvalios arba kriaušės formos uredosporos. Pas mus labai retai sutinkama šio grybo teleutosporų stadija, o ecidiosporos nežinomos. Grybas peržiemoja nukritusiuose spuoguotuose lapuose arba šiltnamio plyšiuose. Daugiausia žalos grybas padaro, kai šiltnamiai blogai vėdinami ir susidaro didelė oro ir dirvos drėgmė.

Kovojant su šia liga, dauginimui reikia atrinkti tik visai sveikus motininius augalus, kasmet keisti auginimo vietą, sodinti augalus ne per tankiai, reguliuoti laistymą, nepadauginti azoto trąšų, purkšti cinebu arba kaptanu taip, kad apsipurkštų apatinės lapų pusės.

Baltosios rūdys. Jos pasireiškia iš pradžių gelsvomis dėmelėmis abiejose lapų pusėse. Vėliau šių dėmelių centrai paruduoja, o apatinėje lapų pusėje susidaro iškilūs spuogeliai, kurie pradžioje būna baltos, o vėliau kakavos spalvos. Subrendę spuogai atrodo lyg apnešti nešvariu miltuotu apnašu. Ligą sukelia grybas Puccinia horiana Henn.

Viena iš svarbiausių kovos priemonių yra sergančių augalų purškimas cinebu arba siera, gerai apipurškiant ir apatinias lapų puses. Stipriai ligos užpultus augalus reikia išrauti ir sunaikinti. Dauginimui reikia atrinkti tik visai sveikus motininius augalus. Šiltnamius dezinfekuoti siera. Auginti atsparias rūdims chrizantemų veisles.

Tikroji miltlige. Chrizantemų lapai, stiebai, o kartais ir žiediniai pumpurai atrodo lyg apibarstyti miltais. Miltuotas apnašas — tai sukėlėjo grybiena su konidijomis. Dėl šios priežasties lapai dažnai išsiraito, deformuojasi ir nudžiūsta. Ligą sukelia grybas Oidium chrysanthemi Rab. Jis išsilaiko motininiuose augaluose konidijų dėka.

Kovojant su šia liga, reikia reguliuoti laistymą, gerai vėdinti šiltnamius, vengti staigių temperatūros svyravimų, sumažinti azoto trąšų kiekį, auginti atsparias miltligei chrizantemų veisles, purkšti karatanu, ftalanu arba dulkinti siera.

Septoriozė. Liga pasireiškia pirmiausia ant apatinių lapų ovališkomis, tamsiai pilkomis koncentriškomis, griežtai apsiribojusiomis 0,5-2 cm dydžio dėmėmis, kurios dažnai tarpusavyje susilieja. Dėmių centrai būna nuberti juodais mažais taškelių išvaizdos grybo piknidžiais. Vėliau pasidaro dėmėti ir vidurinieji lapai. Dėmėti tapai pirma laiko nudžiūsta. Stipriai septorioze sergančių augalų žiedai būna menkaverčiai.

Ligą sukelia grybas Septoria chrysanthemella Sacc. lis plinta su sergančių augalų liekanomis.

Kovojant su šia liga, reikia atrinkti tik visai sveikus motininius augalus, reguliuoti drėgmę, gerai vėdinti šiltnamius, tręšti padidintomis kalio ir fosforo trąšų normomis, dėmėtus lapus skinti ir naikinti, purkšti vario preparatais, cinebu arba kaplanu, auginti atsparias veisles.

Cilindrosporiozės pažeistuose lapuose susidaro tamsiai rudos, šviesiu ratu apjuostos dėmės. Ligos apimti lapai džiūsta, nusvyra žemyn ir lieka kaboti. Ligos sukėlėjas — grybas Cylindrosporium chrysanthemi Ell. et Dearn. Kovos priemonės tokios pat, kaip ir kovojant su septorioze.

Ramuliariozė pasireiškia chrizantemų lapuose netaisyklingomis, iš pradžių pilkai rusvomis, vėliau tamsiai rudomis atsiribojusiomis dėmėmis su šviesiai pilku sporų apnašu. Smarkiai dėmėti lapai nudžiūsta.

Ligos sukėlėjas — grybas Ramularia bellunensis Speg.

Kovos priemonės tokios pat, kaip ir kovojant su septorioze.

Kekerinis puvinys. Ligos pradžioje ruduoja, vysta žiedlapiai, o jų paviršiuje susidaro pilka dulkanti sporų masė. Ligos sukėlėjas nuo lied9 greitai pereina ant stiebų, dėl to pastarieji pūva ir nulinksta.

Ligos sukėlėjas — grybas Botrytis cinerea Fr.

Sklerotinis stiebo puvinys. Ligos požymiai, sukėlėjas ir kovos priemonės.

The post Auginių juodoji kojelė, Rūdys, Septoriozė – Chrizantemų ligos appeared first on Viskas apie gėles.

Kalceoliarijos

Fitoftorozė. Stiebo pagrindas paruduoja ir pūva, augalai greitai žūva. Ligos sukėlėjas — Phytophthora omnivora de By.

Kovos priemonės tokios pat kaip kovojant su gloksinijų fitoftoroze. Chlorozė (neparazitinė liga)

Skrotligė. Sergantieji augalai karliški, viršūniniai lapai sutankėję, sudaro skrotelę. Lapai pūslėti, netaisyklingos formos, išmarginti šviesiomis dėmėmis. žiedynuose sutrumpėję. Žiedai beveik nepražysta, arba jeigu pražysta, tai būna labai maži, neišsivystę.

Ligos sukėlėjas — virusas Lycopersicum virus 3 (Briffiebank) Smith. Kovojant su šia liga, sergančius augalus būtina pašalinti. Kovoti su amarais — ligos pernešėjais.

Palmės

Kūlės. Liga pasitaiko ant dviejų palmių genčių— Phoenix ir Chamaerops. Ji pasirodo ant lapų iš pradžių juodų iškilių 1-3 mm skersmens karpučių pavidalu. Vėliau minėtose karputėse susiformuoja smulkios geltonos grybo Graphiola phoenicis (Mong.) Poit sporos, kurios subrendusios išdulka. Tai gana pavojinga, sunkiai pagydoma palmių liga. Ypač smarkiai nuo jos nukenčia jaunos palmės. Sergančių lapai gelsta, džiūsta ir nukrinta. Ligos sukėlėjas smarkiai skiriasi nuo kitų grybų, puolančių javus ir kitus kultūrinius bei laukinius augalus, todėl daugelis autorių iki šiol nepriskiria jo prie grybų ir jo sukeliamą ligą vadina ne kūlėmis, o grafioloze, lapų nuospaudomis (Blatfschwielenkrankheit) ir pan.

Veiksmingų kovos priemonių šiam sukėlėjui kol kas nėra. Pastebėjus aukščiau aprašytais požymiais lapus, reikia juos nupjauti ir sudeginti. Nupjovus ir pašalinus sergančius lapus, reikia pakartotinai purkšti vario preparatais arba cinebu. Sergančias palmes laikyti šviesioje vėsioje gerai vėdinamoje patalpoje, o vasarą — lauke. Liga dar labiau plinta, jei palmių lapai purškiami vandeniu.

Ekzosporiozė. Ant lapų atsiranda iš pradžių mažos netaisyklingos formos gelsvos dėmelės, kurios, laikui bėgant, ruduoja, didėja, susiliedamos vienos su kitomis, ir apima didelę dalį lapo paviršiaus. Labai dažnai dėmės atsiriboja nuo sveikų audinių šviesiai gelsvu persišviečiančiu ratu.

Ligos sukėlėjas — grybas Exosporium palmivorum Sacc.

Kovos priemonės tokios pat, kaip ir kūlėms.

Gleosporiozė. Liga pasireiškia ant lapų didesnėmis ir mažesnėmis rudomis, griežtai atsiribojusiomis, kiek įdubusiomis dėmelėmis. Panašios dėmės gali susidaryti ir ant lapkočių, dažniausiai prie lapo pagrindo. Tokiu atveju lapai greitai nudžiūsta.

Ligos sukėlėjas — grybas Gloeosporium palmarum Oud.

Kovos priemonės tokios pat, kaip ir palmių kūlėms.

Neparazitinio pobūdžio šaknų puvinys, nuo kurio prasideda lapą viršūnių arba viso lapo džiūvimas. Liga prasideda dažniausiai tada, kai palmės žiemą gausiai laistomos arba vasarą pertręšiamos. Liga nebeplis, palmes persodinus į tinkamai paruoštą, turinčią daug smėlio dirvą, taip pat į siaurą aukštą indą bei nupjausčius džiūstančius lapus, pūvančias šaknis ir apibarsčius piūvių vietas kaptano milteliais arba sutrinta medžio anglimi.

Palmių lapų viršūnių džiūvimą gali sukelti ir staigus aplinkos pasikeitimas — pernešimas iš šilto ir drėgno šiltnamio į sausą kambarį.

The post Kalceoliarijų ir palmių puolančios pagrindinės ligos appeared first on Viskas apie gėles.

Fuzariozė. Vegetacijos metu, ypač tik ant dygstančių tulpių viršūnėlių pasirodo baltas, panašus į vatą aptraukalas, svogūnai pūva. Vėlesnėse augimo fazėse pažeisti augalai vysta, o jeigu liga pažeidžia suaugusias tulpes, tai jauni lapai deformuojasi, žiedkočiai pasidaro minkšti ir ploni, kai kada keičiasi žiedo forma, spalva ir dydis. Jie bąla ir sumažėja. Kartais pažeisti augalai dar gali žydėti, tačiau, nuskynus jų žiedus, greit nuvysta. Sausu metu svogūnai sausai pūva, o drėgnose sąlygose jie minkštai supūva. Ligoti augalai pirma laiko nudžiūsta, ir didelė dalis sodinamosios medžiagos žūva. Ypač stipriai liga vystosi, sodinamąją medžiagą transportuojant ir sandėliuojant, kai pažeisti augalai būna sąlytyje su sveikais. Ligai vystytis palankias sąlygas vegetacijos metu sudaro lietingi orai, o sandėliuose drėgnos, nevėdinamos patalpos. Tada ant pažeistų pūvančių svogūnų gali atsirasti ligos sukėlėjo Fusarium genties grybų balta, pelėsio išvaizdos grybiena.

Kovos priemonės los pačios, kaip ir kekeriniam puviniui bei kitoms tulpių Iigoms.

Bakteriozė. Augalai lėtai auga, lygiagrečiai lapų gyslomis atsiranda sidabriniai dryžiai. Lapai, o pagaliau ir visas augalas nuvysta. Perpjovus vystantį stiebą, iš jo sunkiasi geltonas skystis, pripildytas bakterijų. Ant sergančių tulpių svogūnėlių atsiranda baltos smulkios dėmelės, kurios ypač ryškiai matyti, nulupus nuo svogūno viršutinį rausvąjį žvynelį. Kiek vėliau dėmelės susilieja, virsta geltonomis iškilusiomis dėmėmis. Pažeisti svogūnai nedygsta. Iš mažiau pažeistų svogūnų išaugusios tulpės nuvysta prieš žydėjimą.

Ligą sukelia bakterija Corynebacterium oorfii nov. sp. Saaltink G. J., Maas Gusteranus H. P. Sukėlėjo biologija ir kovos priemonės mažai ištirtos. Profilaktinės kovos priemonės: naikinti sergančius augalus, sodinti tik sveikus tulpių svogūnus.

Žiedlapių margligė. Žiedlapių margligė gali būti paslėptos formos ir iš karto nepasireikšti. Tik per keletą metų, dauginant svogūnais, žiedai įgauna tipišką margumą. Šis periodas trunka nuo 1 iki 20 metų.

Žiedų margumas būna nevienodas. Vienas iš būdingiausių yra vienspalvis žiedlapių margumas. Šiuo atveju žiedlapiai būna išmarginti juostelėmis ir dėmelėmis tokios pat spalvos, kaip ir pats žiedas, tik tamsesnėmis.

Antruoju atveju žiedlapių margumas būna dvispalvis. Kai kuriose žiedlapių vietose pagrindinė spalva išnyksta. Vietoj jos atsiranda balta arba gelsva spalva.

Daugelio autorių duomenimis, tamsiai raudonos, baltos ir geltonos spalvos tulpės rečiau serga žiedlapių marglige.

Liga pažeidžia ne vien tik žiedą, bet ir stiebą, lapus. Sergančių augalų lapai ir stiebai būna išmarginti šviesiai žaliomis juostomis arba dryžiais.

Ligos sukėlėjas — virusas Tulipa virus 1 (Cayley) Smith.

Virusas persiduoda sultimis, amarais ir išsilaiko pažeistuose svogūnuose.

Kovojant su šia liga, sergančius augalus būtina pašalinti. Kovoti su amarais. Dezinfekuoti darbo įrankius, ypač skynimo peilį. Nesandėliuoti kartu sergančių ir sveikų svogūnų nes pastarieji gali užsikrėsti.

Baltoji dryžligė. Pažeisti augalai labai silpnai auga. žiedai beveik neišsivysto arba būna labai maži, išsigimę. Ant lapų atsiranda plačios baltos išilginės juostos arba dryžiai.

Ligos sukėlėjas — virusas Tulip white streak virus.

Kovojant su šia liga, būtina pašalinti sergančius augalus.

Dryžligė. Ant lapų atsiranda dryžių formos dėmės, kurios išsidėsto beveik skersai gyslelių. Rausvų ir raudonai žydinčių tulpių veislių žiedlapiai būna išmarginti tamsiai raudonais, beveik juodais dryžiais, o geltonų ir baltų veislių stikliškomis dėmėmis. Kitais atvejais dėmėtumas būna tik ant sergančio augalo lapų. Dėl šios ligos augalų augimas gali būti sutrikęs.

Ši liga pasireiškia daugiausia lengvose smėliuotose dirvose.

Ligos sukėlėjas — virusas Nicotiana virus 5 (B5ning) Smith.

Sergančių tulpių svogūnai duoda užsikrėtusius palikuonis. Ligą platina dirvoje gyvenančios nematodos.

Pasirodžius tipiškiems ligos simptomams, augalus būtina pašalinti. Dezinfekuoti dirvą.

„Augusto“ liga. Ant sergančių augalų lapų, rečiau ant stiebų atsiranda skaitlingos smulkios arba kelios didelės nekrofinės dėmės ir dryžiai. Nekrozės atsiranda ant žiedkočių ir žiedų. Sergantieji augalai retai žydi, žiedkočiai būna iškraipyti, su deformuotais, dažniausiai neprasiskleidžiančiais žiedais. Pažeisti jauni augalai greitai žūva.

Ant naujai susidarančių svogūnų būna rudos, šiai ligai būdingos dėmės.

Ligos sukėlėjas—virusas Nicofiana virus 11 (Smith ef Bald) Smith. Kovojant su šia liga, būtina pašalinti sergančius augalus.

The post Tulpių ligos sukėlėjai, virusai, kovos priemonės appeared first on Viskas apie gėles.

Bakterinis pašaknio puvinys. Pirmiausia vysta lapai ,o pagaliau ir visas augalas. Atidžiau augalą apžiūrėjus, matomas aiškus pašaknio puvinys, kuris pamažu plečiasi į stiebą ir į šaknis. Pagaliau toks augalas žūva.

Ligą sukelia bakterija Erwinia chrysanthemi Burkh. Daugiausia nuostolių šios bakterijos padaro, auginant chrizantemas šiltnamiuose, ypač jei labai drėgna ir jei gana aukšta temperatūra.

Viena iš svarbiausių kovos priemonių su chrizantemų pašaknio puviniu yra naudojimas sveikų augalų sėklų. Sergančias chrizantemas reikia išrauti su dėmėmis ir sunaikinti, kad neapsikrėstų šalia augantys augalai; nepertręšti azoto trąšomis.

Bakterinė dėmėtligė. Lapų pakraščiuose atsiranda siauros, į lapo vidurį platėjančios, įdubusios dėmės. Dėmių audiniai labai greit džiūsta, lapai susiraito. Ligai smarkiau pasireiškus, chrizantemos skursta ir nežydi.

Ligą sukelia bakterija Pseudomonas syringae v. Hall. Bakterijos publa ne lik chrizantemas, bet taip pat rožes ir alyvas; ligos simptomai skiriasi, tačiau kovos priemonės taikytinos tos pačios.

Bakterinė gumbaligė. Iš stiebo pagrindo prie pat žemės paviršiaus išauga trumpi mėsingi ūgliai su smulkiais susiraičiusiais lapeliais. Priklausomai nuo chrizantemų veislės ūgliai gali būti atskiri arba suaugę po kelis, be to, pasitaiko ūglių, savo forma panašių j vėduoklę. Ūgliai bei jų lapeliai yra nenormalios spalvos, pavandeniję, pilni bakterijų.

Ligą sukelia bakterija Corynebacterium fascians (Tilf.) Dows. Sukėlėjas gyvena dirvoje, sergančių augalų liekanose, be to, sėklose. Be chrizantemų, bakterijos puola gvazdikus, kardelius, gubojas, pelargonijas, petunijas, pentinius ir kt.

Kovojant su šia liga, reikia išrauti ir sunaikinti sergančius augalus. Rinkti tik sveikų augalų sėklas; chrizantemas auginti neapkrėstoje arba išdezinfekuotoje dirvoje. Dezinfekuoti sėklas 5 minutes 5% formalinu.

Mozaika. Priklausomai nuo veislės ligos simptomai būna labai nevienodi. Ant lapų pastebima mozaikinis dėmėtumas, žiediškasis dėmėtumas, nekrotinės dėmės, apskritimų ir pusiau apskritimų formos dėmės. Žiemą ir pavasarį ant jaunų lapų pastebimas šviesiai žalias, iki gelsvo atspalvio gyslų pašviesėjimas. Bronzinių ir rausvų veislių chrizantemų žiedai nuo šios ligos dažnai įgyja geltoną atspalvi arba ištisai pageltonuoja. Raudonai violetiniai arba šviesiai raudoni žiedų būna išmarginti baltomis dėmėmis arba visai išbalę.

Ligos sukėlėjas — virusas Cucumis virus 1 var. chrysanthemum Noordam.

Kad liga neplistų, sergančius augalus būtina sunaikinti. Dauginimui naudoti ypač stropiai atrinktus motininius augalus. Dauginti vasarą arba rudenį, nes tuo metu geriausiai išaiškėja ligos simptomai ir lengviausia atrinkti sveikus augalus. Taip pat reikia kovoti su amarais — ligos pernešėjais.

Kvežligė. Tipiškas šios ligos požymis — nepakankamas visų augalo dalių išsivystymas. Tokie neužaugos gali būti net keturis kartus mažesni už normalų augalą. Sergančių augalų lapų koteliai labai sutrumpėja, kartais visai neišsivysto; lapalakštis būna iškraipytas, viršūnė truputį užsirietusi į apačią; lapai garbanoti, susiraukšlėję, dėmėti, kartais išmarginti geltonomis juostomis.

Kvežlige sergančios chrizantemos anksčiau pradeda žydėti, bet žiedai būna nenormalūs, žiedkotis trumpesnis, vainiklapiai siauresni ir susisukę į vidų. Centriniai žiedyno žiedai kartais smulkesni ir pažaliavę.

Ligos sukėlėjas — virusas Marmor chrysanthemi virus Holmes.

Kovojant su šia liga, tuo pačiu peiliu nepjauti sveikų ir sergančių augalų žiedų. Darbo įrankius būtina dezinfekuoti.

Besėklystė. Šia liga sergančios chrizantemos pasižymi labai stipria žiedų deformacija, kuri pasireiškia tokiais simptomais: vainiklapiai nevienodo ilgio, susisukę, jų kraštai susijungę ir sudaro vamzdelius. ,Kartais vainiklapiai taip susisukę, kad žiedai pasidaro beformiai. Be to, veislių, kurių vainiklapiai būna išlenkti, šis išlenkimas gali išnykti arba centriniai žiedai gali pasilikti smulkūs ir žali. Žiedynai irgi mažesni, žiedų skaičius sumažėja 10-15%.

Ant lapų—silpna mozaika, chlorozė ir vos pastebimas augimo sutrikimas. Ligos sukėlėjas — virusas Lycopersicum virus 7.

Ligą platina amarai, ją taip pat galima perduoti sultimis. Be chrizantemų, šia liga serga pomidorai, petunijos, tabakas, ratiliai.

Dauginimui naudoti tik sveikus motininius augalus. Kovoti su amarais.

The post Chrizantemos ligos: dėmėtligė, gumbaligė, mozaika, kvežligė, besėklystė appeared first on Viskas apie gėles.

Rūdys. iš pradžių abiejose lapų pusėse pasirodo 0,5 mm dydžio blyškios dėmelės, kurios greitai didėja ir pagelsta. Vėliau apatinėje lapų pusėje susidaro rudi miltiški sporų guoliai. Smarkiai ligos apnikti lapai gelsta, džiūsta ir nukrinta.

Ligos sukėlėjas — grybas Puccinia granularis Kalchbr. et Cke.

Kovojant su šia liga, sergančius lapus reikia nuskinti ir sunaikinti, o pelargonijas pakartotinai purkšti cinebu.

Fitoftorozė. Iš pradžių gelsta ir džiūsta apatiniai lapai, vėliau džiūsta ir ūglių viršūnės. Stiebo pagrindas pūva, įgaudamas pilką iki juodumo atspalvį. Pagaliau augalas žūva.

Ligos sukėlėjas — grybas Phytophthora cactorum Leb.

Sergančius augalus reikia išrauti ir sunaikinti, dirvą ir indus dezinfekuoti. Likusius augalus mažiau laistyti ir purkšti kaptanu. Dauginimui imti tik sveikų augalų auginius.

Kekerinis puvinys. Lapai, žiedai ir stiebai pūva, ir ant pūvančių audinių susidaro pilka puri ligos sukėlėjo — grybo Botrytis cinerea Fr. konidijakočių ir konidijų veja.

Kovojant su šia liga, augalų nereikia tankiai sodinti, gerai vėdinti šiltnamius, laistant nepilti vandens ant augalų, puvinio apimtas vietas atsargiai išpjauti (kad mažiau nudulkėtų sporų) ir sudeginti.

Bakterinė dėmėtligė. Apatinėje lapų pusėje pasirodo labai maži tamsiai žali arba gelsvi, lyg riebaluoti taškeliai. Jie geriau matyti, lapą laikant prieš šviesų. Po 6-8 dienų dėmės išryškėja abiejose lapų pusėse. Apatinės lapų pusės dėmės rausvos, griežtai atsiribojusios, su ryškių taškelių pavidalo bakterijų krūvelėmis dėmės centre. Viršutinėje lapų pusėje dėmės kiek tamsesnės, nekrotinės. Vėliau lapų dėmės patamsėja, aplinkiniai audiniai geista, pagaliau ir visas lapas nudžiūsta. Jauni sergančių pelargonijų lapeliai sukasi, susiraukšlėja.

Nuo lapų gali apsikrėsti ir pelargonijų stiebai. Ant stiebų atsiranda tamsiai rudos sausos dėmės. Stiebai džiūsta, lapkočiai patamsėja, bet nesupūva. Sergančių pelargonijų ūgliai neišaugina šaknų arba šaknelės būna labai silpnos, ir per 2-4 savaites augalas nuvysta.

Ligą gali sukeiti dvi bakterijų rūšys — Xanthomonas pelargonii (Brown, Starr et Burkh) Dowson ir Pseudomonas erodii Lewis.

Į lapus bakterijos patenka per žioteles ir vabzdžių padarytas žaizdeles. Stiebai apsikrečia, pjaustant auginius ir nedezinfekuojant peilio. Pasodinus pelargonijas į apsikrėtusią dirvą, bakterijos pažeidžia šaknis.

Dauginimui reikia naudoti sveikų pelargonijų auginius, nesodinti jų į apsikrėtusią dirvą. Pjaustant dezinfekuoti peilius spiritu arba formalinu. Reguliuoti šiltnamio drėgmę, temperatūrą, jį tinkamai vėdinti. Pelargonijas purkšti vario preparatais.

Geltonoji dėmėtligė. Jauni lapai būna išmarginti šviesiomis chlorotiškomis gelsvos spalvos dėmėmis, kurios pamažu pasidaro ovališkos arba žvaigždiškos. Kartais pašviesėja jaunų lapų mažosios gyslos. Dažnai dėmės turi aiškų ryškiai geltonos spalvos centrą, kuris apsuptas viena arba keliomis šviesesnėmis koncentrinėmis juostelėmis.

Vėliau dėmių vietose audiniai išdžiūsta ir paruduoja. Dėmes supantieji audiniai auga ir toliau. Dėl to lapalakštis susiraukšlėja ir neretai sutrūkinėja. Kartais pastebimi lapų kraštų suaugimai.

Ligai stipriau pasireiškus, visas augalas deformuojasi. Kartais ant atskirų augalo lapų susidaro tiktai pilkšvai mėlynos, pusiau persišviečiančios, lyg riebaluotos 4-6 mm diametro dėmės su normaliai žaliu centru, kuris apsuptas šviesesnės zonos.

Pavasarį ligos simptomai iš pradžių pasirodo ant pažeistų o naujai augantieji lapai aukščiau aprašytų simptomų neturi. Kai seni lapai nukrinta, augalas atrodo visai sveikas. Tačiau taip nėra. Kitą pavasarį vėl atsiranda ligos simptomai, kurie labiau išryškėja ant augalų, auginamų šiltnamiuose sausomis sąlygomis. Tai rečiau pastebima ant augalų,auginiai šaltai ir drėgnai.

Ligos sukėlėjas— virusas Pelargonium virus 1 (Pape) Smith.

Kovojant su šia liga, dauginimui reikia naudoti tik sveikus augalus, kurie atrenkami pavasarį, kovo-gegužės mėnesiais. Tuo metu aiškiausi ligos požymiai. Taip pat galima sergančius augalų ūglius truputį pakirpti ir augalus apipurkšti chemikalais, į kurių sudėtį įeina siera.

Žieduotoji dėmėtligė. Anksti pavasarį ant jaunų lapų pastebimos gelsvos dėmės ir pašviesėjimai, kurie sudaro ne visai uždaro rato formos piešinį. Apie birželio vidurį ligos simptomai, sulėtėjus augalo augimui, matyti aiškiausiai. Tačiau ant senesnių lapų jie labai neryškūs. Vasaros pabaigoje ir rudenį lapai pagelsta. Tuo laiku aukščiau minėto piešinio nebūna. Rudenį ir žiemą ant augalų simptomų nematyti.

Ši liga turi įtakos ir žiedams. Žiedlapiai netaisyklingai išsidėsto ir kartais pastebimos ant jų išaugos.

Ligos sukėlėjas—virusas Pelargonium ring spot virus.

Virusas plinta, vegetatyviškai dauginant augalus. Todėl dauginimui gali būti naudojami tik sveiki augalai.

The post Pelargonijos – kaip kovoti su ligomis, ligų sukėlėjai appeared first on Viskas apie gėles.

Kekerinis puvinys. Pavasarį neatželia vilkdalgių lapai arba vasarą jie gelsta ir džiūsta, šakniastiebiai būna apipuvę, o šaknys — apvytusios. Ligai labiau įsigalėjus, sergančios šakniastiebių dalys nuo sveikosios dalies atsiriboja tamsiai rudu apvadu. Ant pažeistų augalo dalių — šakniastiebių, apdžiuvusių lapų pagrindų, o kartais ir ant žiedkočių bei žiedų ir vaisinių dėžučių atsiranda pilka ligos sukėlėjo Botrytis convoluta Whe. ef Dray. veja, susidedanti iš grybo konidijakočių ir sporų, kuriomis liga vasarą plinta. Be jų, ant pažeistų šakniastiebių ir apmirusių šaknų susiformuoja juodi maži grybo skleročių telkiniai, kurie žiemoja ir ateinančiais metais būna infekcijos šaltiniu. Jeigu ši liga kur paplinta, vilkdalgiams ji padaro daug nuostolių.

Kad ši liga neplistų, reikia pašalinti stipriai pažeistus augalus kartu su aplinkine žeme ir juos sudeginti. Jeigu kartais augalas yra nedaug pažeistas, tada užtenka išpjauti dalį šakniastiebio ir žaizdeles apdulkinti kaptanu. Apskritai, stengtis nepažeisti vilkdalgių šakniastiebių, kadangi žaizdelės sudaro palankias sąlygas ligai vystytis. Sodinti tik sveiką sodinamąją medžiagą, prieš tai ją beicuojant TMTD. Naudinga žiemai vilkdalgius pridengti šiaudais, nes jie apsaugo šakniastiebius nuo apšalimo. Užkrėstą žemę, kur augo šia liga apsikrėtę vilkdalgiai, reikia dezinfekuoti formalinu.

Heterosporiozė. Iš pradžių ant lapų atsiranda apskritos ar kiek elipsiškos didelės dėmės, kurios vėliau pasidaro pilkai rudos, o dar vėliau jose susiformuoja smulkūs tamsūs ligos sukėlėjo Heferosporium gracile Wallr. šereliai—grybo konidijakočiai su konidijomis. Ligai stipriai išsivysčius, dėmės susilieja ir lapai ištisai nudžiūsta. Grybas žiemoja su augalų atliekomis. Palankias ligai vystytis sąlygas sudaro drėgnas oras, taip pat fosforo ir kalkių trūkumas dirvoje. Liga visose vilkdalgių augimo vietose yra stipriai paplitusi, ir antroje vasaros pusėje jų lapai kartais būna visai nudžiuvę.

Kovai su šia liga augalus reikia pakartotinai purkšti vario preparatais, cinebu arba kaptanu. Rudenį arba pavasarį pašalinti ir sudeginti augalų atliekas. Auginti atsparias šiai ligai veisles.

Rūdys. Ant vilkdalgių lapą atsiranda skaitlingi, epidermiu apdengti rudi spuogeliai, kuriuose yra vasarinės ligos sukėlėjo Puccinia iridis (DC.) Wallr. grybo uredosporos. Epidermis plyšta, sporos išdulka ir tokiu būdu parazitas vasarą plinta. Rudeniop vietoj rudą spuogelių susiformuoja juodi teleutosorą spuogeliai, kuriuose yra grybo žiemojančios teleutosporos. Pavasarį jos sudygsta, išaugina bazidiosporas, kurios užkrečia valerijonus, ir čia išsivysto pavasarinė grybo ecidinė stadija. Ecidėms išdulkėjus, vilkdalgiai apsikrečia ir tokiu pačiu kartojasi eciligos sukėlėjo raidos ciklas. Literatūroje nurodoma, kad pavasarinė grybo stadija gali išsivystyti ir ant dilgėlių.

Reikia auginti atsparias rūdims vilkdalgių veisles; ligos pažeistus lapus šalinti; nuo ankstyvo pavasario augalus purkšti sieros arba vario turinčiais preparatais.

Šlapiasis šakniastiebio puvinys. Anksti pavasarį jauną daigą viršūnėlės pradeda ruduoti ir džiūti. Nežymus puvinys prasideda ant šaknies kaklelio. Puvinys plečiasi pamažu, ir tik per 2-3 mėnesius apima visą šakniastiebį, kuris šlapiai supūva. Augalas vysta, lapai džiūsta. Patraukus sudžiuvusių lapų kuokštą, jis lengvai nutrūksta nuo šakniastiebio, o prisegimą vietoje būna glitus, šlapias, dvokiantis puvinys. Iškastas šakniastiebis būna ne tik supuvęs, bet dėl kitų saprofitinių dirvos grybų įtakos apipėlyjęs, kartais atrodo lyg miltais apibarstytas arba įvilktas į savotišką apvalkalą. Kartais šakniastiebis šlapiai supūva ir virsta skysta mase, o šiai sudžiuvęs, lieka balgšvi, nemalonaus kvapo miltai.

Ligą gali sukelti keletas bakterijų rūšių: Pseudomonas iridis v. Hall., Erwinia aroideae (Town.) Holl. ir Erwinia carofovora (Jones) Holl. Visos šios bakterijos yra vienodai patogeniškos vilkdalgiams, ypač puola šiek tiek nuo šalčio nukentėjusias šaknis. Bakterija išsilaiko dirvoje su sergančių augalų liekanomis ir apkrečia pasodintus sveikus augalus. Daugiau nuostolių padaro tais metais, kai gausiau kritulių, be to, per daug tręšiant azoto trąšomis. Ligai plisti daug padeda dirvos kenkėjai.

Vilkdalgių negalima auginti drėgnoje dirvoje. Netrešti šviežiu mėšlu, ypač vengti arklių mėšlo. Gerų rezultatų tada, kai apie augalus pribarstoma superfosfato. Naikinti dirvos kenkėjus.

Mozaika. Sergančių augalų lapai išmarginti šviesiomis žalsvomis, su geltonu atspalviu juostomis ir taškais. Lapai mažesni už normalius.

Žiedkotis labai sutrumpėjęs. Sergančių augalų žiedpumpuriai išmarginti melsvai žaliomis dėmėmis. Brūkšneliai, juostos ir dėmės, kurie sudaro žiedo margumą, būna tamsesnės spalvos, negu pagrindinė žiedo spalva. Sergančią augalų vystymasis sulėtėja. Tokių augalų svogūnai duoda mažiau ūglių, ir jie būna silpnesni už sveikus.

Ligos sukėlėjas — virusas iris virus 1 (Bierley et McWorfer) Smith. Ligą platina amarai.

Kruopščiai surinkti ir sunaikinti sergančius augalus. Naikinti ligos pernešėjus — amarus.

The post Vilkdalgių ligos, sukėlėjai, kovos priemonės prieš jas appeared first on Viskas apie gėles.