Šaknų sausasis puvinys. Pirmiausia džiūsta senesni lapai, ir ligos apimti augalai nustoja augti. Tokių augalų šaknys paruduoja, o vėliau supūva sausu puviniu. Stipriau pažeisti augalai lengvai išsirauna iš dirvos.

Ligos sukėlėjas — grybas Thielaviopsis basicola (Berk. et Br.). Ferr. Tas pats grybas pažeidžia ir kai kurias piktžoles—Senecio vulgaris (žilę), Chaenopodium album (baltąją balandą) ir kt.

Kad liga neplistų, būtina dezinfekuoti dirvą, kurioje augo sergantieji ciklamenai. naujai paruoštą ciklamenams dirvą reikia pridėti smėlio. Negalima laistyti augalų šaltų vandeniu ir apskritai gausiai nelaistyti. Kaitriomis dienomis būtina užpavėsinti šiltnamiu stiklus. Reikia naikinti aukščiau aprašytas piktžoles, kurios platina ligą. Pastebėjus pirmuosius sergančius augalus, patartina juos palaistyti kaptano suspensija.

Vytulys. Ligos pradžioje gelsta ir vysta lapai vienoje augalo pusėje. Žiediniai pumpurai ir žiedai taip pat vysta ir džiūsta. Pagaliau nudžiūsta visas augalas. Gumbas iš išorės atrodo stiprus ir sveikas, tačiau, perpjovus jį per pusę, matyti parudavę apytakos indai ir pilkai rudos dėmės šalia jų.

Ligos sukėlėjas — grybas Fusarium oxysporum Schlecht. var. aurantiacum (Lk.) Wr. Jis pasireiškia rugpjūčio—rugsėjo mėnesiais, ypač po sausos ir karštos vasaros.

Sergančius augalus reikia nedelsiant išnešti iš šiltnamio ir sunaikinti. Į kompostus jų negalima dėti. Vazonėlius, kuriuose augo sergantieji augalai, būtina dezinfekuoti. Augalus reikia laistyti atsargiai, nepilant vandens ant gumbų.

Kekerinis puvinys. Ant lapų susidaro didelės rudos dėmės, prasidedančios dažniausiai nuo lapo krašto. Esant didelei oro drėgmei, pūva lapai, pumpurai ir stiebai. Pūvantieji audiniai apsitraukia ligos sukėlėjo Botrytis cinerea Fr. konidijakočių ir konidijų veja. Sergančių augalų vainiklapiai dažnai būna išmarginti nedidelėmis, 2-3 mm dydžio apskritomis arba elipsės formos dėmelėmis. Ant baltų ir rausvų vainiklapių dėmelės būna raudonos, o ant tamsiai raudonų — vandeningos, persišviečiančios.

Kovos priemonės: iki minimumo sumažinti laistymą, laistant nepilti vandens ant gumbų, gerai vėdinti šiltnamius, purkšti augalus kaptanu.

Gumbų puvinys. Tai neparazitinė liga, pasireiškianti staigiu augalo puvimu. Ji paprastai prasideda birželio, liepos mėnesiais, šviežiai persodinus ciklamenus. Ligos priežastimi gali būti pertręšimas azoto trąšomis, netinkama dirvos reakcija (tinkamiausia 5-6 pH), staigūs temperatūros svyravimai, per didelė dirvos drėgmė (ypač naudojant didelio drėgmės imlumo durpes), per gilus augalų pasodinimas. Kovojant su liga, reikia naujai persodinti augalus, paruošti gerą dirvos mišinį, padidinti kalio ir fosforo trąšų normas, vengti staigių temperatūros svyravimų, ne per giliai susodinti.

Chlorozė. Ji pasireiškia pasodinus ciklamenus į neutralios arba silpnai šarminės reakcijos dirvą. Augalą lapai pasidaro šviesiai žali arba gelsvai žali, o ją pakraščiai sukasi į viršų. Augimas sutrinka ir augalai skursta. Kovojant su liga, reikia persodinti ciklamenus į tinkamą dirvą.

Bakterinis puvinys. Ciklamenu bakterinio puvinio ligos simptomai priklausomai nuo aplinkos sąlygą gali būti skirtingi. Dažniausiai pradeda šlapiai pūti dar ne visai išsiskleidę jauni viduriniai lapai ir viršutinė gumbelio dalis. Senesni kraštiniai lapai vysta, nudžiūsta ir nukrinta. Gumbelis iš paviršiaus atrodo sveikas, tačiau jo vidus šlapiai pūva. Tokiame gumbelyje yra masė ligos sukėlėją — bakteriją.

Liga gali pasireikšti ir ant žiedkočių. Tokiais atvejais, nekeisdami spalvos, šlapiai supūva lapai ir žiedkočiai, žiedai nuvysta. Pasitaiko dar viena ligos forma, kada lapai ne supūva, o tik nuvysta arba susiraito. Išrauto tokio augalo šaknys būna stipriai parudavusios arba šlapiai supuvusios.

Bakterinį puvinį sukelia Erwinia carotovora (Jones) Holl. Bakterija sukelia šlapiąjį puvinį įvairių augalu, ypač šakniagumbinių ir svogūninių, tačiau ligos simptomai būna skirtingi. Ciklameną bakteriozė daugiausia pasireiškia birželio ir liepos mėnesiais, ypač po ciklamenu persodinimo. Liga padeda platinti per didelės azoto trąšų normos, per didelis kalkių kiekis dirvoje, per didelė dirvos drėgmė.

Kovos priemonės: padidinti kalio ir fosforo trąšų kiekius, vengti vienpusiško tręšimo azoto trąšomis. Persodinant nepažeisti šaknų, nesodinti per giliai; tinkamai vėdinti šiltnamius ir inspektus; vengti aukštos temperatūros, saikingai laistyti; sergančius augalus išrauti ir sunaikinti

The post Ciklamenų ligos: Vytulys, Chlorozė, Kekerinis puvinys, Bakterinis puvinys appeared first on Viskas apie gėles.

Vienmetės arba vasarinės gėlės būna dekoratyvios tik vieną vegetacijos periodą. Vienos iš jų, tipingos vienmetės gėlės, išaugusios iš sėklų, tais pačiais metais subrandina sėklas ir po to apmiršta (gvaizdūnės, laibeniai, ratiliai, serenčiai ir kt.). Kitos savo prigimtimi yra daugiametės, tačiau mūsų klimato sąlygose žiemoti negali ir todėl auginamos kaip vienmetės (petunijos, žioveiniai, verbenos ir kt.).

Vienmetės gėlės yra skirstomos į atsparias, vidutinio atsparumo ir lepias. Geriausiai tinka mūsų sąlygoms atsparios vienmetės gėlės. Jos nebijo šalnų, dauguma gali būti sėjamos iš rudens arba anksti pavasarį, kai tik galima įeiti į dirvą. Daugelis jų užsisėja pačios. Iš rudens gali būti sėjamos šios vienmetės gėlės: pajūrinis laibenis (Lobuaria maritima (L.) Desv.), vaistinė medetka (Calendula officinalis L.), rugiagėlė (Centaurea cyanus L.), puošnioji klarkija (Clarkia elegans Dougl.), spalvingoji graželė (Coreopsis tinctoria Nutt.), paprastoji kosmėja (Cosmos bipinnatus Cav.), darželinis pentinius (Delphinium ajacis L.), kalifomine ešolcija (Eschscholtzia californica Cham.), grakščioji guboja (Gypsophila elegans Bieb.), karčioji rudgrūdėlė (Iberis amara L.), darželinė rožūnė (Lavatera trimestris L.), juodgrūdė panarūtė (Nigella damascena L.), aguonos (Papaver L.).

Vidutinio atsparumo vienmetės gėlės turi ilgesnį vegetacijos periodą, todėl sėjamos anksčiau — kovo, balandžio mėnesiais šiltnamiuose arba inspektuose. Jos gerai pakelia nedideles pavasario šalnas. atvirą gruntą sodinamos antroje gegužės mėn. pusėje. Šiai grupei priskiriamos: darželinis arktotis (Arctotis hybrida hort.), pilkoji bajorė (Centaurea cinerea L.), kininis gvazdikas (Dianthus chinensis L.), darželinis šlamutis (Helichrysum bracteatum Willd.), leukonija (Matthiola incana R.), gurklinė nemezija (Nemesia strumosa Benth.), taboka (Nicotiana L.), Hartvego pentstemonas (Pentstemon hartvegii Benth.), darželinė petunija (Petunia hybrida hort.), paprastoji ricina (Ricinus communis L.), darželinis šalavijas (Salvia splendens Ker.-Gawl.), darželinė verbena (Verbena hybrida hort.), puikioji gvaizdūnė (Zinnia elegans L.).

Lepios vienmetės gėlės turi taip pat labai ilgą vegetacijos periodą ir yra jautrios pavasario šalnoms. atvirą gruntą gali būti sodinamos tik praėjus šalnų pavojui. Sėjamos j dėžutes šiltnamiuose arba šiltus inspektus vasario—kovo—balandžio mėnesiais. Iš tokių paminėtinos: meksikinis žydrūnis (Ageratum houstonianum Mill.), puošnioji begonija (Begonia semper-florens Link. et Otto), plunksniškoji celiozija (Celosia argentea f. plumosa Voss.), paprastoji lobelija (Lobelia erinus L.), geltonžiedis puikūnas (Mimulus luteus R.), lenktažiedis trinyčius (Salpiglosis sinuata Ruiz.), sparnuotas skeltažiedis (Schizanthus pinnatus Ruiz.).

The post Vienmetės gėlės būna dekoratyvios tik vieną vegetacijos periodą appeared first on Viskas apie gėles.

Gvazdikas (Dianth.us L.)

Gvazdikinių (Caryophyllaceae) šeimos augalas, kilęs iš Pietų Europos, Šiaurės Afrikos bei Azijos. Gentyje apie 250 rūšių, kurių dauguma yra žoliniai augalai arba puskrūmiai. Gvazdikas dėl puošnių žiedų ir malonaus aromato yra viena iš mėgiamiausių gėlių.

Šios genties augalai turi išsidraikiusį kerą. Stiebas žolinis arba pusiau sumedėjęs, lygus. Lapai priešpriešiniai, bekočiai, plačiai arba siaurai linijiški, žali arba pilkšvi. Šaknis liemeninė arba kuokštinė. Žiedai taisyklingi, dvilyčiai, vienspalviai arba margi. Vainiklapiai įvairių formų bei dydžio; paprastuose žieduose jų, pilnaviduriuose; jų spalva labai įvairi. Vaisius — cilindrinė daugiasėklė dėžutė. Sėklos juodos, plokščios, apvalios, dažnai netaisyklingai išlenktos.

Gvazdikai auginami kaip vienmečiai, dvimečiai arba daugiamečiai augalai.

Kininis gvazdikas (D. chinensis L.). Daugiametis, tačiau pas mus auginamas kaip vienmetis, 10-40 cm aukščio augalas. Šiuo metu daugiausia išplitę du kininių gvazdikų varietetai: 1. Karališkieji kininiai gvazdikai (D. chinensis var. imperialis hort.), kurių žiedai yra pilnaviduriai, žydi labai ilgai.

Europą jie pateko iš Kinijos. 2. Hedvigo kininiai gvazdikai (D. chinensis var. heddewigii Regel.), turi labai stambius, iki 10 cm skersmens, daugiausia tuščiavidurius žiedus. Šio tipo gvazdikų sėklos gautos XVIII a. pabaigoje iš Japonijos ir pavadintos Peterburgo sodininko Karlo Hedvigo (C. Heddewig) vardu. Kininis gvazdikas plačiai naudojamas tarprūšiniam kryžminimui.

Geriausiai auga kalkingose, priemolio, vidutinio drėgnumo dirvose. Šviežias mėšlas netinka. Didelės priežiūros jiems nereikia.

Balandžio mėn. sėklos sėjamos šaltus inspektus; sudygsta po 6-8 dienų. Viename grame jų yra 900-1000. Pradeda žydėti, praėjus 70-90 dienų po sėjos. Į atvirą gruntą sodinama, praėjus šalnoms. Gvazdikų nereikia dažnai laistyti, ypač kai žydi. Sausrų metu juos laistyti ne dažnai, bet labai gausiai, kad gerai permirktų žemė.

Šie gvazdikai labiausiai tinka gėlynams apsodinti. Skinti jie mūsų krašte mažiau vertinami, negu kitos gvazdikų rūšys.

Tikrasis Šabo gvazdikas (D. caryophyllus L. Chabaud). Mūsų sąlygose taip pat nežiemoja ir yra auginamas kaip vienmetis. Tai hibridinės kilmės gvazdikas, gautas 1895 m., sukryžminus D. caryophyllus L. su D. suffructicosus Willd. Pavadintas jų selekcininko, prancūzų vaistininko M. Šabo (Chabaud) iš Tulono, vardu.

Tikrojo Šabo gvazdiko vertingesnės yra šios veislės: Avarachis, Jeanne Dionis, L’Etincelante, Legion d’honneur, Magenta, Marie Chabaud, Rubin, Die Rose ir kt.

Gerai auga giliai įdirbtose, vandeniui pralaidžiose, smėlingose priemolio dirvose. Rūgščios dirvos turi būti kalkinamos. Šviežias mėšlas netinka.

Jų vegetacijos periodas ilgas. Nuo sėjos iki žydėjimo praeina daugiau kaip 6 mėnesiai. Todėl mūsų sąlygose juos reikia sėti sausio mėn. pabaigoje dėžutes šiltnamiuose. Tinkamiausia velėninė arba sena inspektinė žemė. Dygimo metu temperatūra šiltnamyje palaikoma 14-18° C ribose, o kai augalai sudygsta, ji mažinama iki 12-14° C. Dėžutės statomos arti langų, nes jauniems daigeliams reikia daug. Pirmą kartą daigai išpikuojami 2X2 cm atstumu. Antrą kartą pikuojami į 7-9 cm skersmens puodelius arba durpių pūdinio puodelius, o nuo gegužės mėn. vidurio sodinami į atvirą gruntą. Šalnoms atsparūs. Šabo gvazdikai remontantiniai. Jeigu oro sąlygos palankios, jie žydi ilgai ir gausiai. Žiedų kokybė ypač pagerėja, jeigu šoniniai butonai išskabomi. Lietingais metais pumpurai susproginėja arba pūva. Sėklos subręsta, praėjus 2 mėnesiams po žydėjimo, todėl mūsų sąlygose Šabo gvazdikų sėklininkystė sunkiai įmanoma. Sėklas reikia išsirašyti iš pietų. Iš gerų sėklų apie 90 % augalų užauga pilnaviduriais žiedais. Gvazdikus galima dauginti ir žaliais auginiais, ypač kai norima išsaugoti vertingas veisles arba kai trūksta sėklų.

Šabo gvazdikai turi puošnius žiedus, kurie labai tinka puokštėms.

The post Gvazdikai labiausiai tinka gėlynams apsodinti appeared first on Viskas apie gėles.

Leukonija (Matthiola R. Br.)

Kryžiažiedžių (Brassicaceae) šeimos augalas. Gentyje žinoma daugiau kaip 50 rūšių, išplitusių Europoje, Azijoje ir Australijoje.

Pilkoji leukonija (M. incana R. Br.). Kilusi iš Pietų Europos. Tai seniai žinoma ir dėl žiedų malonaus kvapo labai vertinama gėlė. Jau 1578 m. botanikas Lyte rašė apie tuščiavidures ir pilnavidures leukonijų formas ir pažymėjo, kad pilnavidurės formos sėklų neprinokina.

Vienmetis, dvimetis arba daugiametis, 20-80 cm aukščio augalas. Stiebas stačias, paprastas arba išsišakojęs, dažnai plaukuotas. Lapai pražanginiai, pailgai kiaušiniški, lygūs arba apaugę liaukiniais plaukeliais. Šaknis liemeninė, mažai išsišakojusi. Žiedai taisyklingi, paprasti arba pilnaviduriai, balti, rožiniai, raudoni, mėlyni, violetiniai, susitelkę į tankesnius arba retesnius, kekės pavidalo žiedynus. Tuščiaviduriai žiedai dvilyčiai, pilnaviduriai visiškai sterilūs. Vaisius – ankštara.

Leukonijos skirstomos į vasarines (M. incana annua hort.), rudenines (M. incana autumnalis hort.) ir žiemines (M. incana hibernalis hort.). Jos skiriasi žydėjimo laiku. Pasėtos balandžio mėn. viduryje, vasarinės žydi liepos mėn., rudeninės rugsėjo ir žieminės — tik sekančių metų kovo mėn. Griežtos ribos žydėjimo laiko atžvilgiu tarp vasarinių ir rudeninių leukonijų nėra.

Pagal žiedynų tipą, krūmo formą bei kitus požymius jos skirstomos į daugelį grupių.

Gerai auga drėgnose, geros aeracijos dirvose, tačiau labiau mėgsta priesmėlį, kuriame gausu organinių medžiagų, ir saulėtą vietą.

Dauginamos sėklomis. į pikavimo dėžutę sėjama 2 3 sėklų, kurios sudygsta po 6-8 dienų. Sėklos pridengiamos smulkiu, išplautu smėliu. Prasikalusius daigus reikia laikyti ne aukštesnėje kaip 16° temperatūroje; aukštesnėje temperatūroje daigai ištįsta, gali įsiveisti diegavertis. Anksti pasėjus, pikuojama du kartus: pirmą kartą 2-4 lapelių fazėje 2X2 cm atstumu, antrą kartą — 7-8 cm atstumu. Patalpas reikia gerai vėdinti, sėjinukus laistyti labai saikingai, geriausia ryte. atvirą gruntą juos galima sodinti labai anksti, nes nebijo šalnų, gali pakelti iki —5° C temperatūrą. Sodinama 20–30 cm atstumu. Daigus reikia išimti labai atsargiai, nepažeidžiant šaknų; priešingu atveju jie sunkiai prigyja.

Leukonijas beveik visą vegetacijos periodą reikia tręšti mineralinėmis trąšomis, o ypač žydėjimo metu. Pagal E. Mantrovą (1965), patręštos azoto, fosforo ir kalio trąšomis, žydi 2,5 mėnesio, tuo tarpu netręštos tik 36 dienas. Pirmą kartą reikia tręšti, praėjus 14-16 dienų po pasodinimo į atvirą gruntą, antrą kartą — butonizacijos, trečią žydėjimo metu. Kiekvieną kartą į vieną kvadratinį metrą įterpiama po 40 g trąšų (NPK lygiomis dalimis).

Gėlininkystėje labiausiai vertinamos pilnavidurės leukonijos. Jų žiedai dekoratyviškesni, žydėjimo periodas ilgesnis. Jos paprastai pradeda žydėti keliomis dienomis vėliau, negu tuščiavidurės, tačiau žydi 11-15 dienų ilgiau už tuščiavidures.

Priežastys, nulemiančios leukonijų pilnaviduriškumą, dar neišaiškintos, tačiau žinoma labai daug būdų, kaip padidinti pilnavidurių žiedų skaičių.

Manoma, kad daugiau pilnavidurių žiedų išauga iš sėklų, subrendusių karštą sausą vasarą. Pilnavidurių žiedų būna mažiau tada, kai sėklojai gausiai tręšiami. Kad leukonijos greičiau subręstų ir būtų daugiau pilnavidurių žiedų, sėklojus reikia keletą kartų išjudinti iš šaknų arba mechaniškai stiebą pažeisti. Leukonijų sėklojai, iš kurių sėklų išauga augalai pilnaviduriais žiedais, yra menkesni, jų ankštarėlės trumpos ir apvalios, tuo tarpu sėklojai, iš kurių sėklų išauga augalai tuščiaviduriais žiedais, yra labiau išbujoję, o ankštarėlės plokščios, ilgos ir galuose turi du ragelius.

Excelsior grupės leukonijų daigeliai fazėje skiriasi spalva. Pilnavidurių augalų daigeliai būna gelsvai o tuščiavidurių — tamsiai žali. Spalvos mažiau skiriasi, jeigu daigai auginami aukštesnėje temperatūroje.

Kol kas želdynuose leukonijų sodinama mažai, tačiau labai mėgiama darželių gėlė. Plačiai naudojamos puokštėms. Šiam tikslui auginamos ir šiltnamiuose.

The post Leukonija – Kryžiažiedžių šeimos augalas appeared first on Viskas apie gėles.

Ratilis (Callistephus Cass.)

Graižažiedžių (Asteraceae) šeimos augalas, kilęs iš Kinijos, Japonijos bei Tolimųjų rytų. Europoje ratilis pradėtas auginti nuo 1728 m. Labai greitai išsiplatino Vokietijoje ir jau XIX a. ši šalis buvo viena iš pagrindinių ratilių augintojų.

Kininis ratilis (C. chinensis (L.) Nees.). Tipingas vienmetis žolinis augalas, kultūroje seniai auginamas daugelyje pasaulio šalių.

Keras tiesus, glaustas arba išsidraikęs, nuo 15 iki 80 cm aukščio. Stiebai tvirti, apaugę trumpais plaukeliais. Apatiniai lapai kotuoti, kastuviški, su stambiais danteliais, viršutiniai lygiakraščiai, viduriniai su pailgais rombiškais danteliais. Šaknis kuokštinė; pagrindinė šaknų masė 15-20 cm gylyje. Žiedynas — graižas, sudarytas iš vamzdiškų dvilyčių žiedų disko centre ir liežuviškų piestelinių žiedų pakraštyje. Graižo apačioje yra skraistė iš smulkių, glaudžiai vienas prie kito prigludusių, čerpiškai išsidėsčiusiu žalių lapelių. Vaisius — lukštavaisis su plaukelių skristuku.

Šiuo metu yra labai daug ratilių veislių, besiskiriančių graižų spalva, dydžiais, vamzdiškų bei liežuviškų žiedų santykiu graiže, augalų aukščiu, kero forma ir kt. Pagal šiuos požymius ratilių veislės skirstomos į atskiras grupes. Jų priskaičiuojama daugiau kaip 30. Šių grupių pagrindinį skirtumą nulemia vamzdiškų bei liežuviškų žiedų santykis graiže. Prof. Maatchas jas skirsto į 4 tipus.

1. Graižas sudarytas iš vamzdiškų žiedų. Išorinio rato dai kartais liežuviški ir pailgėję. Grupės: pomponiniai, spinduliniai ir kt.

2. Graižas sudarytas iš vamzdiškų, ryškiai atsiribojusių žiedų disko. Pakraštyje yra vienaeilis arba daugiaeilis liežuviškų žiedų vainikas. Grupės: Paprastieji (Margarita), Valdersee ir kt.

3. Graižas centre sudarytas iš vamzdiškų žiedų, laipsniškai pereinančių į liežuviškus žiedus pakraštyje. Grupės: Princesė, Aurora ir kt.

4. Graižas sudarytas tik iš liežuviškų žiedų. Grupės: Kometa, Strauso plunksnos, Kalifornijos milžinai, Viktorija ir daugelis kitų grupių.

Ratiliai šviesamėgiai. Geriau auga daug perpuvų turinčiose priemolio ir priesmėlio kalkingose (pH 6-8) dirvose. Šviežiu mėšlu tręšti dirvą netinka, nes labai nukenčia nuo fuzariozės.

Sėklos sėjamos padrikai arba eilutėmis 5-6 cm atstumu kovo mėn. pabaigoje arba balandžio pradžioje į inspektus, arba vėliau į atvirą gruntą. Jeigu daigai nenumatomi pikuoti, į vieną inspekto langą sėjama 5-6 g sėklų. Iš tokio kiekio išauga 1500-2500 augalų. Jeigu bus pikuojami vieno tikrojo lapelio fazėje, sėjama 6-8 g sėklų. Geriausia sėti į velėninės žemės ir smėlio mišinį (3 : 1) arba velėninės, lapinės žemės ir smėlio mišinį (2 : 1 : 1).

Inspektuose palaikoma 15-17°C temperatūra, jie gerai vėdinami. Aukštesnė temperatūra ir didelė drėgmė skatina fuzariozės plitimą. Jei ratiliai pasėti eilutėmis, nuolat purenami tarpueiliai.

Jų pastovią vietą sodinami gegužės mėn., praėjus didesnėms šalnoms. Sodinimo atstumas priklauso nuo augalų paskirties (gėlynuose tankiau, skynimui rečiau) bei pasirinktų veislių savybių (aukštaūgės tankiau, žemaūgės rečiau). Vidutiniškai sodinama 20-30 cm atstumu.

Ratiliai daugiausia maisto medžiagų iš dirvos sunaudoja intensyvaus augimo ir butonizacijos metu. Stroganova (1958) nurodo, kad 4-5 porų lapų susidarymas yra svarbus etapas, nes tuo metu vyksta žiedynų formavimasis ir intensyvus šaknų augimas. Daugiausia azoto trąšų reikia nuo 4-5 lapelių fazės iki butonizacijos. Butonizacijos, žydėjimo metu ratiliai jautriai reaguoja kalio ir fosforo trąšas. Pagal Mantrovų. (1965) optimali trąšų norma jiems yra 120 kg/ha NPK, iš kurių 50% dirvą turi būti įterpiama prieš sodinimą, o likusioji dalis papildomų tręšimų metu.

Karštą sausą vasarą pilnavidurių ratilių žiedų būna mažiau ir sėklų derlius mažesnis. Todėl sausros metu būtina juos laistyti. Gražiausi žiedai išauga, kai ribojamas jų skaičius — išskabomi butonai.

Ratiliai žydi iki vėlyvo rudens. Nedidelės šalnos jiems nekenkia. Jie tinka įvairiems gėlynams apsodinti, puokštėms sudaryti; kartais auginami puodeliuose.

The post Ratilis – Graižažiedžių šeimos augalas, kilęs iš Kinijos appeared first on Viskas apie gėles.

Verbena (Verbena L.)

Verbeninių (Verbenaceae) šeimos augalas, kilęs iš Pietų Amerikos, kur auga apie 80 šios genties rūšių. Europoje pirmiausia (apie 1774 m.) paplito Verbena bonarensis L. Daugiau verbenų rūšių buvo introdukuota XIX a. ir jos panaudotos kaip selekcinė medžiaga. Kultūrinės darželinių verbenų (V. hybrida hort.) veislės yra gautos, kryžminant peruvinę verbeną (V. chamaedrifolia Juss), karpytalapę (V. incisa Hook), liepsnuotąją (V. phlogifolia Rgl.), dygiąją (V. erinoides Lamark.) ir švelniąją verbeną (V. tenera Spr.).

Tai daugiametis, pas mus auginamas kaip vienmetis žolinis augalas, turintis kompaktišką arba besidriekiantį krūmą, sudarytą iš keturbriaunių plaukuotų šakučių. Lapai priešpriešiniai, viršutinėje stiebo dalyje trikampiai, pailgi, apatinieji — širdiški, plaukuoti, nelygiai dantytais pakraščiais. Šaknys kuokštinės. Pagrindinė šaknų masė ne giliau kaip 20 cm. Žiedynas skėtiška varpa, sudaryta iš taisyklingų dvilyčių žiedų, turinčių dvigubą apyžiedį. Vaisius — lazdeles formos, tamsiai rudas arba žalias riešutas.

Šiuo metu paplitusias verbenų veisles skirstome į dvi grupes: V. hybrida Mammut (veislės: Crimson Glou, Julia ir kt.) ir V. hybrida nana compacta (veislės: Candissima, Cyclop ir kt.).

Verbena — lėtai besivystantis (nuo sėjos iki žydėjimo praeina 3-3,5 mėnesio), mėgstąs šviesą, šilumą, gerai pakeliantis sausrą augalas. Mūsų klimato sąlygose sėklos subręsta labai retai, nes jų brendimas prasideda, praėjus 25-30 dienų po žydėjimo. Todėl verbenų sėklojus reikia sėti labai anksti — vasario mėn pabaigoje. Apželdinimo tikslu sėklos sėjamos kovo mėn. į šiltus inspektus arba šiltnamiuose į dėžutes. Sėklos dygsta labai ilgai ir nevienodai (2-4 savaites). Dygimas priklauso nuo dirvos temperatūros. Optimali temperatūra — 20-25° C.

Daigai pikuojami, išsikalus pirmam tikram lapeliui, 3— 4 cm atstumu. Į nuolatinę vietą sodinami 20-30 cm atstumu gegužės mėn. Šalnų nebijo. Kad gausiau žydėtų, reikia pinciruoti. Intensyvaus augimo metu papildomai tręšiama. Jei dirvoje yra drėgmės ir maisto medžiagų perteklius, žydi labai negausiai. Taip pat blogai auga šviežiu mėšlu patręštoje dirvoje. Geriausia sodinti I velėninės, lapinės ir durpinės žemės mišinį lygiomis dalimis, pridėjus mėšlinės žemės.

Vertingas verbenų veisles galima dauginti žaliais auginiais. Tokiu atveju motininiai augalai laikomi šaltame šiltnamyje ir pavasari nuo jų pjaunami ūgliai.

Verbenos tinka gėlynams apsodinti, taip pat sodinamos balkonų ir palangių loveliuose. Puokštėms nelabai tinka.

The post Verbena – augalas, kilęs iš Pietų Amerikos appeared first on Viskas apie gėles.

Daugumai vienmečių gėlių tinkamiausia yra gerai drenuota, lengva, neutralios arba silpnai šarminės reakcijos dirva, įdirbta 20-25 cm gyliu. Skurdžiame dirvožemyje gali augti šios vienmetės gėlės: pajūrinis laibenis (Lobularia maritima (L.) Desv.), uodeguotasis burnotis (Amaranthus caudatus L.), vaistinė medetka (Calendula officinalis L.), plunksniškoji celiozija (Celosia argentea f. plumosa Voss.), spalvingoji graželė (Coreopsis tinctoria Nutt.), kaliforninė ešolcija (Eschscholtzia californica Cham.), darželinė godecija (Godetia hybrida hort.), sprigė balzaminė (Impatiens balsamina L.), raudonoji dvynutė (Mirabilis jalapa L.), aguonos (Papaver L.), darželinė petunija (Petunia hybrida hort.), didžioji nasturtė (Tropaeolum majus L.).

Vienmetės gėlės mėgsta saulėtą vietą. Labai užpavėsintose vietose jos augti negali, tačiau dalinį užpavėsinimą gerai pakenčia šie augalai: pajūrinis laibenis (Lobularia maritima (L.) Desv.), didysis žioveinis (Antirrhinum majus L.), amerikinė bajorė (Centaurea americana Nutt.), kilnioji bajorė (Centaurea imperialis Haust.), kvapioji bajorė (Centaurea suaveolens L.), puošnioji klarkija (Clarkia elegans Dougl.), darželinė šunIielė (Cynnoglossum amabile Cham.), kaliforninė ešolcija (Eschscholtzia californica Cham.), puošnioji godecija (Godetia (imoena Lindl.), Hartvego lubinas (Lupinus hartwegii Lindl.), vienmetis flioksas (Phlox drummondii Hook.).

Saulėtose sausose vietose gali augti: rugiagėlė (Centaurea cyanus L.), trispalvis vijoklis (Convolvulus tricolor L.), spalvingoji graželė (Coreopsis tinctoria Nutt.), darželinis pentinius (Delphinium ajacis L.), auksuotoji laumakė (Dimorphotleca aurantiaca DC.), karpažolė (Euphorbia marginata Pursh.), paprastasis sukutis (Ipomea purpurea L.), plaukuotoji kochija (Kochia scoparia Schard.), krištolinė pluokštagėlė (Mesembryantheum crystallinum L.), raudonoji dvynutė (Mi-rabilis jalapa L.), krūminė perilė (Perilla fructescens Brit.), vienmetis flioksas (Phlox drummondil Hook.), stambiažiedė portulaka (Portulaca grandiflora Hook.), darželinis šalavijas Salvia splendens Ker.-Gawl.), grakščioji gvaizdūnė (Zinnia elegans Jacq.).

Dauguma vienmečių gėlių gerai pakelia persodinimą augimo etapuose, tačiau kai kurios persodintos sunkiai prigyja, todėl jos sėjamos iškart į nuolatinę vietą, pvz.: kaliforninė ešolcija (Eschscholtzia californica Cham.), stambiažiedė godecija (Godetia grandiflora Lindl.), grakščioji guboja (Gypsophila elegans Bieb.), kvapusis pelėžirnis (Lathyrus odoratus L.), darželinė rožūnė (Lavatera trimestris L.), lubinas (Lu¬pinus L.), juodgrūdė panarūtė (Nigella damascena L.), aguonos (Papaver L.), raudonžiedės pupelės (Phaseolus coccineus L.), stambiažiedė portulaka (Portulaca grandiflora Hook.), didžioji asturtė (Tropaeolum majus L.).

Daugumai vienmečių gėlių yra bendri priežiūros darbai. 1. Dirvą, kurioje auga aukštos vienmetės gėlės, reikia mulčiuoti durpėmis. Mūsų respublikoje ši priemonė beveik netaikoma, nors ji labai efektyvi. Tokiu būdu palaikoma dirvos drėgmė ir neleidžiama piktžolėms sudygti. 2. Aukštų vienmečių gėlių nugnybamos (pinciruojamos), nes susidaro kompaktiškesni krūmai ir augalai žydi gausiau. 3. Peržydėjusių gėlių žiedus, jeigu tai ne sėklojai, reikia pašalinti, nes augalas ilgiau išbūna gražus.

The post Daugumai vienmečių gėlių yra bendri priežiūros darbai appeared first on Viskas apie gėles.

Tikrieji gvazdikai (D. caryophyllus L.). Pas mus auginami kaip dvimečiai augalai. Pagal Vaismantelį (Weissmantel) jie skirstomi į dvi grupes: 1) žydinčius vieną kartą ir 2) remontantinius.

Pirmai grupei priklauso: a) paprastieji sodo gvazdikai (Landnelken), b) Vienos nykštukiniai gvazdikai (Wiener Zwergnelken), c) Grenadiniai (Granatnelken), d) ankstyvieji Nicos gvazdikai ir kt. Antrai grupei priklauso: Tiž de Fer (Tige de Fer) ir Reginos gvazdikai, tačiau jie pas mus mažai žinomi.

Pas mus labiausiai išplitę Grenadiniai. Jie sėjami gegužės mėn. pabaigoje birželio mėn. pradžioje šaltus inspektus. Daigai pikuojami du kartus. pastovią vietą sodinami rugpjūčio mėn. antroje pusėje 30 cm atstumu.

Gerai auga saulėtose vietose ir kalkingose, vandeniui pralaidžiose, daug puvenų turinčiose priemolio dirvose. šalčiams atsparūs, tačiau mūsų šalyje dažnai nukenčia nuo per didelės sniego dangos bei užsistovėjusio pavasarį vandens. Žiemos metu daug žalos padaro pelės ir kiškiai.

Žydi sekančių metų liepos mėn. Jeigu antraisiais po sėjos metais žydi menkai ir jų krūmai smarkiai neišbujoja, labai gausiai žydi trečiaisiais metais. Dideli krūmai blogai žiemoja.

Labiausiai vertinamos šių gvazdikų žiedų puokštės. Tinka ir gėlynams apsodinti. Jų pilkšvos spalvos krūmai yra dekoratyvūs nuo ankstyvo pavasario ligi vėlyvo rudens (pakelia iki 10° C šaltį).

Šiurpinis gvazdikas (D. barbatus L.). Lietuvoje išplitęs nuo seno. Aptinkamas kaimo sodybų darželiuose ir miestų gėlynuose.

Sėklos sėjamos nuo gegužės mėn. pabaigos iki birželio mėn. vidurio į šaltus inspektus. Sudygsta po 9-10 dienų. 3— 4 lapelių fazėje daigai išpikuojami 5X5 cm atstumu. Ne vėliau kaip rugpjūčio mėn. daigai sodinami į žiemojimo vietą 30 cm atstumu. Skynimui daigai sodinami į saulėtą vietą, tuo tarpu gėlynuose jie puikiai tarpsta ir pusiau užpavėsintose vietose. Žydėti pradeda sekančių metų birželio mėn. Ūkiniu atžvilgiu naudinga auginti dvejus metus.

Visi gvazdikai mėgsta saulėtą vietą ir gerai patręštas kalkingas dirvas. Šviežias mėšlas ir drėgmės perteklius jiems kenkia. Jie per ilgą vegetacijos periodą išaugina vešlią žalią masę, ilgai žydi, todėl iš dirvos sunaudoja daug maisto medžiagų. Taigi juos reikia tręšti mineralinėmis trąšomis. E. Mantrova (1965) nurodo, kad gvazdikų žydėjimo intensyvumas ir trukmė labai priklauso nuo dirvos tręšimo laipsnio. Jeigu netrąšioje dirvoje ant augalo vienu metu yra 8-10 žiedų, tai, racionaliai tręšiant, jų padaugėja iki 25-30. Nuo kitų vasarinių gėlių gvazdikai skiriasi tuo, kad žydėjimo metu azoto trąšų jiems reikia ne mažiau kaip ir kitose fazėse.

Geriausi rezultatai gaunami tada, kai prieš sodinimą įterpiama 60 kg/ha veiklių medžiagų (NPK) lygiomis dalimis. Vėliau, vegetacijos metu, tręšiami skystomis azotinėmis trąšomis tris kartus po 40 kg/ha. Pirmą kartą papildomai tręšiama, praėjus 14 dienų po sodinimo, antrą kartą — butonizacijos metu, trečią — žydėjimo pradžioje (E. Mantrova, 1965).

Visi gvazdikai dauginami sėklomis ir žaliais auginiais. Pastarasis būdas taikomas tada, kai norima išlaikyti vertingas veisles arba kai neprinokina sėklų.

The post Šviežias mėšlas ir drėgmės perteklius gvazdikams kenkia appeared first on Viskas apie gėles.

Našlaitė (Viola L.)

Našlaitinių (Violaceae) šeimos augalas. Gentyje yra apie 400 rūšių.

Tikroji našlaitė (V. tricolor L. sin. V. wittrochiana hort). Tai daugiametė, gėlininkystėje dažniausiai auginama kaip dvimetė gėlė. Vegetacijos pradžioje krūmas kompaktiškas, vėliau išsidraikęs, 15-20 cm aukščio. Lapai žali, apatiniai ovaliniai, viršutiniai lacentiški, karpytais pakraščiais. Šaknis kuokštinė. Žiedai pavieniai, dvilyčiai, sudaryti iš dviejų viršutinių ir trijų apatinių apyžiedžio lapelių. Vaisius — triskiautė dėžutė. Sėklos blizgančios, kiaušiniškos. Našlaitės — kryžanadulkis augalas, ir sėklojai turi būti auginami gerai izoliuoti.

Gerai auga vėsioje, drėgnoje, gerai drenuotoje, patręštoje organinėmis trąšomis, neutralios arba silpnai šarminės reakcijos dirvoje.

Sėklos sėjamos liepos mėn. saulėtas lysves arba šaltus inspektus. vieną inspekto langą pasėjama 4-5 g sėklų, kurios sudygsta po 8-14 dienų. Pikuojama, išsikalus trečiam lapeliui, 4-5 cm atstumu. Rudeni galima sodinti į nuolatinę vietą arba palikti žiemoti nepersodinus, bet tik tokiu atveju, jei pirmą kartą buvo išpikuota ne tankiau kaip 15 cm atstumu. įšalus žemei, pridengiama eglišakėmis, šiaudais. Lapai netinka, nes po jais daigai gali iššusti. Dangą reikia nuimti ankstyvą pavasarį.

Našlaitė pavasario gėlynų augalas. Gausiai žydi, esant vėsiam orui. Užėjus vasaros karščiams, ištįsta, žiedai susmulkėja ir praranda savo dekoratyvumą. Dėl to ji gėlynuose auginama kaip vienmetė.

Našlaitė labai mėgiama gėlė palangių ir balkonu loveliuose.

The post Našlaitė pavasario gėlynų augalas appeared first on Viskas apie gėles.

Saulutė (Bellis L.)

Graižažiedžių (Asteraceae) šeimos gėlė, kultūroje žinoma nuo XIV a. Lietuvoje darželiuose auginama nuo seno, vietomis sulaukėjusi.

Saulutė daugiametis žolinis bestiebis augalas, dažniausiai auginamas kaip dvimetis. Lapai kastuviški arba kiaušiniškai kastuviški. Žiedkočiai 10-20 cm aukščio, apaugę trumpais tankiais plaukeliais arba pliki. Žiedynas — graižas, sudarytas centre iš geltonų vamzdiškų dvilyčių žiedų ir pakraštyje iš baltų, rožinių arba rausvų liežuvišku piestelinių žiedų vainiko. Vaisius — geltonos spalvos lukštavaisis, apaugęs trumpais plaukeliais piestelinių žiedų ir lygus

Gėlininkystėje labiausiai vertinamos pilnavidurės saulutės, kurių graiže vyrauja liežuviški žiedai. Šiuo metu daugiausia išplitę trijų tipų saulutės: a) B. perennis flore pleno monstrosa arba gigantea, turinčios didelius baltus arba rožinius graižus, b) B. perennis fl. p1. grandiflora, žydinčios labai anksti pavasarį, baltais arba rožiniais graižais, c) B. perennis var. fistulosa, stambiais graižais, kuriuose vyrauja gerai išsivystę balsvai rožiniai arba raudoni vamzdiški žiedai.

Gražesnės baltos veislės yra Beethoven, Montblanc, Schneebali; rožinės — Goliath rosa, Monte rosa; raudonos Aetna, Dunkelrot ir kt.

Gerai auga įvairiose dirvose, tačiau geriausiai tinka trąšios, vidutinio drėgnumo dirvos, saulėtos ir pusiau užpavėsintos vietos.

Dauginamos sėklomis ir krūmelių dalijimu. Sėklomis yra greitesnis dauginimo būdas, tačiau iš jų išaugęs augalas ne visada pakartoja veislės savybes. Todėl, norint išlaikyti vertingus egzempliorius, dauginama krūmelių dalijimu. Sėklos sėjamos birželio—liepos mėn. į saulėtą lysvę arba šaltą inspektą. į vieną inspekto langą sėjama 3-4 g sėklų. Tankiai pasėtas reikia išpikuoti 5 X 5 cm atstumu. I pastovią vietą sodinamos 15-20 cm atstumu. Žiemai pridengiamos, ypač jeigu auga lengvesnėje dirvoje.

Saulutės puošia pavasario gėlynus. Vasaros karščių metu jos dekoratyvumą praranda.

The post Saulutė daugiametis žolinis bestiebis augalas appeared first on Viskas apie gėles.

Šalavijas (Salvia L.)

Lūpažiedžių (Lamiaceae) šeimos augalas, laisvai augantis pietinėje Šiaurės Amerikos dalyje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje. į Europą įvežtas 1822 m. iš Meksikos.

Darželinis šalavijas (S. splendens Ker.-Gawl.). Daugiametis, pas mus auginamas kaip vienmetis, turi tankų, gausiai lapuotą, atvirkščiai piramidės formos krūmą. Lapai priešpriešiniai, plačiai kiaušiniški, jų viršūnės nusmailėjusios, pakraščiai karpyti. Šaknys kuokštinės. Žiedynas — kekė, sudarytas iš menturiškai išsidėsčiusių, netaisyklingų, daugiausia ryškiai raudonų žiedų. Vaisius riešutas. Yra veislių violetiniais, rožiniais ir baltais žiedais. Gražesnės veislės: Knirps, Scarlet, Picollo, Fire Ball ir kt.

Mėgsta trąšią, lengvą dirvą ir saulėtas vietas. Dauginamas sėklomis ir kartais žaliais auginiais.

Sėklos sėjamos vasario—kovo mėn. šiltnamiuose ) dėžutes. Tinkamiausia žemė lapinė arba inspektinė, sumaišyta su smėliu. Augalai greičiau sudygsta, jeigu dėžutės iš pradžių pamirkomos vandenyje, o po to pridengiamos stiklu ir popieriumi. Stiklas nuimamas, pasirodžius pirmiesiems daigeliams. Pirmą kartą daigai pikuojami 3-5 cm atstumu ) dėžutes, antrą kartą jie sodinami į inspektus arba 7-9 cm skersmens puodelius. Kad krūmas geriau šakotųsi, daigai dviejų lapelių porų fazėje pinciruojami.

į atvirą gruntą sodinama, praėjus šalnoms, 20-30 cm atstumu. Gerai auga, jei dirva iš anksto patręšta mėšlu. Silpnai žydi pertręštoje dirvoje, taip pat ilgalaikių sausrų metu. Reikia gausiai laistyti, tačiau, saulės atokaitos metu palaiscius, meta žiedus.

Šalavijai sodinami lysvaitėse, grupuojami su kitomis vienmetėmis gėlėmis, tinka bordiūrams. Auginami palangių bei balkonų loveliuose, kai kur mėgiama puodelinė gėlė.

The post Šalavijas – Lūpažiedžių šeimos augalas, laisvai augantis Šiaurės Amerikos appeared first on Viskas apie gėles.

Vienmetės gėlės turi ilgą vegetacijos periodą ir iš dirvos sunaudoja daug maisto medžiagų. Todėl papildomas augalų tręšimas skystomis mineralinėmis trąšomis daugeliu atvejų būna efektyvus. Intensyvaus žalios masės augimo metu reikia daugiau azoto trąšų, o butonizacijos ir žydėjimo metu — kalio bei fosforo trąšų. Tačiau reikia nepamiršti, kad daugelis vienmečių kurios auga trąšiose dirvose arba gausiai tręšiamos, žydi blogai.

Vienmečių gėlių dekoratyvinė vertė ir tuo pačiu pritaikymas yra labai įvairus. Daugumos dekoratyvinę vertę nulemia žiedai, jų spalva, dydis, forma, aromatas.

Maloniu aromatu pasižymi: pajūrinis laibenis, didysis žioveinis, muskusinė bajorė (Centaurea moschata L.), darželinis pentinius (Delphintum ajacts L.), kininis gvazdikas, vanilinis elijotropas (Heliotropium peruv ianum L.) , skėtinė rudgrūdėlė (Iberis umbellata L.), kvapusis pelėžirnis (Lathyrus odoratus L.), geltonžiedis lubinas (Lupinus luteus L.), pilkoji leukonija, dviragė leukonija (Matthiola bicornis DC.), muskusinis puikūnas (Mimuus moschatus), kvapioji taboka (Nicotiana affinis T. Moore), vienmetis flioksas (Phlox drummondii Hook.), kvapioji rezeda (Reseda odorata L.), raudonoji žvaigždūnė (Scabiosa atropurpurea Desf.), didžioji nasturtė (Tropaeolum majus L.), darželinė verbena (Verbena hybrida hort.).

Savitas vienmečių gėlių grupes sudaro augalai, kurių žiedai neišvaizdūs, o dekoratyvūs lapai, graži krūmo forma, taip pat ir sausažiedžiai bei vijokliniai augalai. Dekoratyviais lapais pasižymi: uodeguotasis burnotis (Amaranthus caudatus L.), didžiažiedė argemonė (Argemone grandifIora Sweet,), margenis (Coleus blumei Benth.), karpažolė (Euphorbia marginata Pursh.), plaukuotoji kochija (Kochia scoparia Scard.), krūminė perilė (Perilla frutescens (L.) Britt.), paprastoji ricina (Ricinus com-munis L.).

Sausažiedžių augalų grupę sudaro: sparnuotoji sagutė (Ammobium alatum R. Br.), skiauterėtoji celiozija (Ceiosia cristata L.), dobilinė gomfrena (Gomphrena globosa L.), grakščioji guboja (Gypsophila elegans Bieb.), darželinis šlamutis (Helichrysum bracteatum Willd.), rausvasis sausutis (Helipterum roseum Hook.), dvimetė blizgė (Lunaria biennis Ivloench).

Vienmečiu vijoklių augalų grupei smulkiažiedė ciklantera (Cyclanthera pedata Schard.), šiurkštusis ekremokarpas (Eccremocarpus scaber Ruiz. et. Pav.), spygliavaisis virkštenis (Echinocystis echinata Torr.), paprastasis sukutis (Ipomea purpurea Voigt), puošnusis sukutis (Ipomea superba G. Don.), raudonžiedės pupelės (Phaseolus coccineus L.), raudonžiedis virbenis (Quamoclit coccinea Moench.), didžioji nasturtė (Tropaeolum majus L.).

Pastaruoju laiku nuomonės dėl vienmečių gėlių panaudojimo želdynuose labai prieštaringos. Vieni žavisi jomis, kiti, priešingai, pirmenybę teikia daugiametėms gėlėms. Tiek vieni, tiek kiti kraštutinumai nėra sveikintini. Per didelis susižavėjimas vienmetėmis gėlėmis ekonomiškai nėra tikslingas. Vienmečiai gėlynai yra brangūs, tačiau, atsižvelgiant miesto sąlygų specifiką, neišvengiami. Vienmetės gėlės savo spalvingumu pagyvina nemaža niūresnių miesto vietų, daugelis jų žydi labai ilgai.

Daugiametės gėlės žydi žymiai trumpiau, negu vienmetės, todėl, norint ilgesnį laiką gėlynus išlaikyti dekoratyviais, kaip dengiamąją kultūrą reikia sodinti vienmetes gėles. Jas būtina sodinti pavasarinių svogūninių arba kitų gėlių, žydinčių anksti pavasarį. Šiam tikslui tinka tos vienmetės gėlės, kurios turi seklią šaknų sistemą, pavyzdžiui: meksikinis žydrūnis, pajūrinis laibenis, didysis žioveinis, karčioji rudgrūdėlė, spalvingoji graželė, juodgrūdė panarūtė, stambiažiedė portulaka, darželinė petunija, serenčiai, darželinė verbena, puošnioji gvaizdūnė. Be to, vienmetės gėlės yra nepakeičiamos palangių ir balkonų loveliams apsodinti bei puokštėms sudaryti.

Šiuo metu Lietuvoje auginamį vienmečių gėlių asortimentas nėra gausus, ir artimiausias gėlininkystės srities darbuotojų uždavinys ji paįvairinti.

Šiame skyrelyje bus aprašomos labiausiai Lietuvoje paplitusios vienmetės gėlės, taip pat keletas dvimečiu, t. y. kurios žydi antraisiais metais po sėjos ir dekoratyvios būna dvejus metus.

The post Daugiametės gėlės žydi žymiai trumpiau, negu vienmetės appeared first on Viskas apie gėles.

Gvaizdūnė (Zinnia. L.)

Graižažiedžių (Asteraceae) šeimos augalas. Gentyje apie 20 rūšių. Jos kilusios iš Meksikos, kur actekų kultūros kiestėjimo laikais gėlininkystė buvo labai. išsivysčiusi. Žinoma, kad Montesumos soduose gvaizdūnės buvo labai mėgiamos gėlės. Europą jos pateko XVIII a. Pirmosios pilnavidurės jų veislės buvo išvestos Prancūzijoje 1856 m..

Stambiaūgės gvaizdūnės kilusios iš puikiosios gvaizdūnės (Zinnia elegans Jacq.) rūšies, o žemaūgės karlikinės gvaizdūnių formos — iš siauralapės gvaizdūnės (Z. angustifolin H. B. K.).

Puikioji gvaizdūnė (Zinnia elegans Jacq.). Tipingas vienmetis žolinis augalas. Krūmas išsidraikęs arba kompaktiškas, su stačiu, šakotu, šiurkščiai plaukuotu, nuo 20 iki 100 cm aukščio stiebu. Lapai priešpriešiniai, šiurkštūs, kiaušiniški, su nusmailėjusiomis viršūnėmis, savo pamatais apglėbia stiebą. Šaknis kuokštinė, pagrindinė šaknų masė susikaupusi dirvos paviršiuje. Žiedynas graižas, sudarytas iš vamzdiškų dvilyčių ir liežuviškų piestelinių žiedų. Išorinė graižo pusė apsupta 4 eilėmis čerpiškai išsidėsčiusių lapų.

Sėklos iš periferinės graižo dalies yra trikampės, iš vidurinės tribriaunės, o iš centrinės — plokščios, disko formos, viršūnėje nusiaurėjusios, su išpjova. Nustatyta, kad daugiausia augalų su pilnaviduriais žiedais išauga periferinės ir vidurinės graižo dalių sėklų, mažiausia—iš centrinio disko. Be to, sėklos būna geresnės kokybės, greičiau subręsta, kai augale paliekami 6-9 graižai, o kiti pašalinami.

Gvaizdūnių veislės viena nuo kitos skiriasi graižų spalva bei dydžiu, vamzdiškų ir liežuviškų žiedų santykiu, jų forma bei išsidėstymu graiže, krūmo aukščiu ir forma. Graižai būna balti, gelsvi, rožiniai, oranžiniai, raudoni, purpuriniai, pilnaviduriai (vyrauja liežuviški žiedai) arba tuščiaviduriai (vyrauja vamzdiški žiedai). Priklausomai nuo liežuviškų žiedų išsivystymo gvaizdūnių veislės skirstomos į jurgininių, bijūninių, fantazinių ir kitokias grupes.

Gvaizdūnė yra šviesamėgis šiltų dirvų augalas. Geriausiai auga ir vystosi giliai įdirbtose, gausiai puvenų turinčiose, nerūgščiose dirvose (pH 6-8).

Sėklos balandžio mėn. padrikai arba eilutėmis sėjamos į inspektus arba gegužės mėn. į pastovią vietą. Pastaruoju atveju galima nepersodinti, o tiktai praretinti. Sėklos įterpiamos 0,5 cm gyliu. Sudygsta po 6-10 dienų. Gerai pakenčia persodinimą, todėl į pastovią vietą galima sodinti net žydėjimo metu.

Nuo ilgų sausrų jų žiedai smulkėja, spalva blanksta, lapai vysta. Todėl sausrų metu ją reikia gausiai laistyti arba, persodinus į pastovią vietą, mulčiuoti durpėmis. Mulčas palaiko drėgmę bei dirvos purumą.

Šios gėlės sužydi, praėjus 2,5 mėnesio po sėjos ir žūva nuo pirmųjų šalnų.

Gvaizdūnės plačiai auginamos želdynuose ir darželiuose. Žiedų puokštės ilgai išsilaiko.

The post Vienmetė gėlė: Gvaizdūnė – Graižažiedžių šeimos augalas appeared first on Viskas apie gėles.

Petunija (Petunia Juss.)

Bulviniu (Solanaceae) šeimos augalas. Gentyje 14 rūšių, augančių Pietų Amerikoje. Baltažiedė petunija (P. nyctaginiflora Juss.) 1823 m. iš Brazilijos atgabenta. Paryžių. Šį augalą dėl jo panašumo tabaką botanikas Jussau pavadino Petunia (Petun — braziliškai tabakas). Raudonžiedė petunija (P. violacea Lindl.) Europą pateko 1831 m.

Kultūrinių, pavyzdžiui darželinių, petunijų (Petunia hybrida hort.) veislės buvo išvestos, kryžminant baltažiedės (P. nyctaginiflora), raudonžiedės (P. violaceae) ir dvispalvės petunijos (P. bicolor) rūšis.

Darieline petunija (P. hybrida hort.). Žolinis, daugiametis, pas mus auginamas kaip vienmetis augalas. Turi tiesų arba besidraikantį krūmą, sudarytą iš daugelio stiebų. Stiebas apvalus, žalias, padengtas paprastais ir liaukiniais plaukeliais. Lapai lygiakraščiai, įvairaus dydžio bei formos, su liaukiniais plaukeliais. Šaknis liemeninė, šaknys mažai įsišakojusios. Žiedai taisyklingi, paprasti arba pilnaviduriai, vienspalviai arba dvispalviai, taškuoti arba juostuoti. Žiedų spalvos labai įvairios: balta, rožinė, raudona, mėlyna, violetinė. Vaisius — dėžutė.

Kultūrinių petunijų veislės, priklausomai nuo krūmo aukščio bei formos, nuo žiedų dydžio ir formos, skirstomos keletą grupių. 1. Žemaūgių kompaktiškųjų (P. hy brida nana compacta), veislės: Cream Star, Fire Chief, Snow Carpet. 2. žemaūgių smulkiažiedžių (P. h. nanu multiflora), veislės: Coral, Satin, Palef ace, Moon glow., La Poloma. 3. Svyrančiųjų (P. h. pendula), veislės: Blutensegen, Purpurea violacea, Magneta. 4. Stambiažiedžių (P. h. grandillora), veislės: Silbersaum, Popcorn, Sommerfreude, Burpees Giant. 5. Žemaūgių stambiažiedžių (P. h. grandiflora na.na), veislės: Purpurrote Wolle, White Magic, Zigeunerblut. 6. Garbanotųjų stambiažiedžių (P. h. grandiflora fimbriata), veislės: Apfelblute, Titania, Grusader. 7. Garbanotųjų stambiažiedžių žemaūgių (P. h. grandiflora nana fimbriata), veislės: Abendsone, Edelstein. 8. Puošniųjų (P. h. superbissima). 9. Puošniųjų stambiažiedžių (P. h. grandiflora superbissima), veislės: Erika, Rosa Riesen, Karmezija. Analogiškai gali būti skirstomos ir pilnavidurių (fore pleno) petunijų veislės.

Petunija gerai auga įvairiose dirvose, mėgsta saulėtą vietą, labai atspari sausrai.

Veisiama sėklomis ir žaliais auginiais. Sėklos sėjamos į dėžutes šiltnamiuose arba inspektuose į lengvą žemę. Jos įterpiamos, tačiau neužžeriamos. Jeigu temperatūra būna žemesnė kaip 14° C, sėklos dygsta ilgokai, 18-20° C temperatūroje sudygsta per 10 dienų. Pikuojama, pasirodžius pirmiesiems tikriems lapeliams pastovią vietą sodinama po šalnų: aukštaūgės 25 cm, žemaūgės — 20 cm atstumu. Sodinama negiliai.

Pilnavidurės petunijos veisiamos žaliais auginiais, kurie pjaunami nuo motininių augalų kovo mėn. ir sodinami į išplautą smėlį.

Smulkiažiedės petunijos pradeda žydėti, praėjus 70-75 dienoms po sėjos, stambiažiedės — po 80-85 dienų. Ilgai ir gausiai žydi, jeigu žydėjimo metu 1 kartą per savaitę papildomai tręšiamos silpnu trąšų skiediniu. Mūsų klimato sąlygose smulkiažiedės žydi gausiau, negu stambiažiedės. Nedidelės rudens šalnos pakanda tik žiedus, lapai ir žiedų pumpurai lieka nepaliesti. Todėl jos žydi ligi vėlyvo rudens.

Petunijos tinka įvairiems gėlynams, balkonų bei palangių dėželėms apsodinti. Auginama ir puodeliuose. Labai gerai auga, pasodintos į lapinės, velėninės ir mėšlinės žemės mišinį (lygiomis dalimis).

The post Vienmetė gėlė: Petunija – Bulviniu šeimos augalas appeared first on Viskas apie gėles.

Serenfis (Tagetes L.)

Graižažiedžių (Asteraceae) šeimos tipinga vienmetė gėlė, kilusi iš Meksikos. Išplitusios trys šios genties rūšys: didysis serentis (T. erecta L.), gvazdikinis serentis (T. patula L.) ir smulkiažiedis serentis (T. signata Bartl.).

Serentis turi tiesų kompaktišką arba išsidraikiusį kerą su aiškiu pagrindiniu stiebu arba keliais pirmos eilės briaunotais stiebais. Lapai paprasti, neporomis plunksniški, giliai karpyti. Šaknys gerai išsivysčiusios, gausios, be aiškios liemeninės šaknies. Žiedynas — vienspalvis arba dvispalvis graižas su vamzdiškais ir liežuviškais žiedais. Vamzdiški žiedai taisyklingi, dvilyčiai, liežuviški — netaisyklingi, vienalyčiai. Vaisius — sėkla. Serenčiai kryžmadulkiai augalai, tačiau vamzdiškuose žieduose kartais galima savidulka. Skirtingų veislių sėklojų negalima sodinti arčiau kaip 200 metrų.

Pagal aukštį serenčiai skirstomi aukštaūgius (70— 120 cm), vidutinius (30-70 cm) ir žemaūgius (15-30 cm).

Didysis serentis (T. erecta L.). Pagal žiedynų tipą skirstomas gvazdikinius bijūninius, žiedynai sudaryti iš liežuviškų žiedų, ir chrizanteminius, žiedynai iš stambių vamzdišku žiedų.

Naujausios didžiojo serenčio gvazdikinių bijūninių veislės: Clinton, Havaii, Alaska, Rills, Real Gold ir kt., chrizanteminių: Mamonth Mum, Glitters, Goldilock ir kt.

Gvazdikinio serenčio (T. patula L.) veislės skirstomos į pilnavidures (Farbenklang, Julisonne, Tangerine) ir tuščiavidures (Marietta, Sunny, Flammenfeuer). Išplitusios žemaūgio gvazdikinio serenčio (T. patula nana) pilnavidurės veislės: Gelber Knirps, Spry, veislių grupė Cupido; tuščiavidurės veislės: Zwerg Marietta, Dainty Marietta ir kt.

Mėgsta šviesą, šilumą, drėgmę, tačiau puikiai pakelia sausras ir gali augti pusiau užpavėsintose vietose. Aukštaūgėms formoms reikia trąšesnių dirvų.

Sėklos sėjamos balandžio mėn. į inspektus arba gegužės mėn. atvirą gruntą. Sudygsta po 6-8 dienų. Jei sėjama retai, pikuoti nereikia, tankiai pasėjus, pikuojama 4-6 cm atstumu. nuolatinę vietą sodinama gegužės mėn. pabaigoje: aukštaūgiai — 40-50 cm, vidutiniai — 30-40 cm ir žema-ūgiai — 20-30 cm atstumu.

Žemaūgiai serenčiai tinka lysvaitėms, bordiūrams, balkonų loveliams apsodinti; aukštaūgiai sodinami grupėmis gėlynuose. Žiedai tinka puokštėms.

The post Serenfis – Graižažiedžių šeimos tipinga vienmetė gėlė appeared first on Viskas apie gėles.

Žydrūnis (Ageratum L.)

Graižažiedžių (Compositae) šeimos augalas. Žinoma apie 30 šios genties rūšių, augančių pietinėje Šiaurės Amerikos dalyje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje.

Meksikinis žydrūnis (A. houstonianum Mill.) (Ageratum mexicanum Sims. sin.). Kilęs iš Peru ir Meksikos. j Europą pateko XVIII a., tačiau labiau išplito tik šiame šimtmetyje. Tai daugiametis visžalis augalas, pas mus auginamas kaip vienmetis. Krūmas smarkiai išsišakojęs, 10-60 cm aukščio. Lapai trikampiškai rombiški, apatinėje dalyje dažnai širdiški, danty-tais pakraščiais, apatiniai priešpriešiniai, viršutiniai pražanginiai. Stiebai ir lapai plaukuoti. Šaknys kuokštinės, labai išsišakojusios. Žiedai mėlyni, dvilyčiai, susitelkę į rutulišką arba skėtišką žiedyną. Vaisius — lukštavaisis.

Dažniausiai išplitusios veislės: Capri, Blue Ball, Blue Cap ir kt.

Mėgsta šilumą, šviesą. Gerai auga kalkingose, trąšiose dirvose. Šviežiu mėšlu patręštose dirvose žydi blogai.

Dauginama sėklomis ir žaliais auginiais. Sėklos sėjamos į dėžutes šiltnamiuose arba inspektuose kovo mėn. Anksti pasėjus, daigai pikuojami du kartus, vėlai pasėjus — vieną kartą, 2X4 cm ir 5X6 cm atstumu. j pastovią vietą sodinama 15–20 cm atstumu, praėjus šalnų pavojui. Geriau auga, kai laistoma gausiai, tačiau drėgmės perteklius, ypač jauniems augalams, žalingas. Žydi nuo birželio mėn. ligi vėlyvo rudens.

Žydrūnių sėklojai dauginami žaliais auginiais. Dauginama rudenį arba pavasarį. Pastaruoju atveju motininiai augalai laikomi šaltame šiltnamyje. Auginiai gerai įsišaknija smėIyje arba smėlingame dirvožemyje 15-18° C temperatūroje.

Žemaūgės žydrūnio formos gėlynuose naudojamos bordiūrams, taip pat balkonų bei palangių loveliams apsodinti, aukštaūgės — puokštėms sudaryti.

The post Žydrūnis (Ageratum L.) – Graižažiedžių (Compositae) šeimos augalas appeared first on Viskas apie gėles.

Žioveinis (Antirrhinum Desf.)

Žolinis bervidinių (Scrophulariaceae) šeimos augalas, kilęs iš Pietų Europos. Kultūroje žinomas nuo seno. Gentyje apie 40 rūšių. Pagal Teofrastą šie augalai įkvėpdavo vyrams drąsos ir kovingumo. Plačiau pradėti auginti nuo XIX a.

Didysis žioveinis (A. majus L.). Tai daugiametis, pas mus auginamas kaip vienmetis žolinis augalas. Stiebas tvirtas, stačias, šakotas. Šakutės apvalios, apačioje lygios, viršuje plaukuotos, kartais su rausvu apnašu. Lapai apatinėje stiebo dalyje priešpriešiniai, viršutiniai pražanginiai, lancetiški arba pailgai ovališki. Šaknis liemeninė, gausiai besišakojanti. Pagrindinė šaknų masė susikaupusi 25-30 cm gylyje. Žiedai įvairių spalvų ir atspalvių. Vaisius — daugiasėklė, įstrižai kiaušiniška dėžutė. Sėklos kiaušiniškos, smulkios, juodos arba tamsiai pilkos.

Pagal Berlyno Humbolto v. universiteto gėlininkystės instituto ir Kvedlinburgo selekcijos instituto pasiūlytą klasifikaciją žioveiniai skirstomi: aukštaūgiai (Antirrhinum majus maximum, A. majus grandillorum.); vidutiniai (A. majus nanum maximum, A. majus nanum grandiflorum); anksti žydintys (A. majus grandiflorum praecox, A. majus nanum grandiflorum praecox); žemaūgiai (A. majus var. pumilum).

Žioveiniai yra šviesamėgiai augalai. Paunksnėse jie ištįsta, žydi silpnai, žiedų spalva būna blanki. Gerai auga puriose, lengvose priemolio, vandeniui pralaidžiose dirvose, kur pH 6,0-7,5. Labai trąšiose, sunkiose, blogai drenuotose dirvose žydi palyginti trumpai ir labai negausiai, jų žiedkočiai būna trapūs.

Aukštaūgiai sėjami kovo mėn. šiltą (13-15° C) inspektą. Sėklos labai smulkios, todėl neužžeriamos, o tik įspaudžiamos. Sudygsta po 10-15 dienų. Pikuojama du kartus: pirmą kartą 2X4 cm, antrą kartą – 8 cm atstumu. Žemaūgės formos sėjamos šaltą inspektą ir pikuojamos vieną kartą. Kartais galima gauti neblogą rezultatų, pasėjus iš rudens.

atvirą gruntą žioveiniai sodinami gegužės mėn. viduryje; aukštaūgiai — 40, vidutiniai 30, žemaūgiai 20 cm. Kad geriau šakotųsi, viršūnėlės nuskabomos.

Gerai auga ir vystosi šviesiuose, gerai vėdinamuose šiltnamiuose, kuriuose naktį temperatūra palaikoma 7-10° C ribose. Kad žydėtų vasario—kovo mėn., sėklas reikia sėti rugpiūčio—rugsėjo mėn. šiltnamių gruntą sodinami 25 cm atstumu arba 13 cm skersmens puodelius. Žemė turi būti lengva ir labai trąši. Intensyvaus augimo metu naudinga tręšti

Žioveiniai labai tinka gėlynams apsodinti, taip pat ir puokštėms sudaryti.

Daugiamečiais vadiname tokius augalus, kurių gyvenimo ciklas yra ilgesnis kaip du vegetacijos periodai. daugiamečių antžeminė dalis kasmet žūva, o žieminiai pumpurai išlieka tik šakniastiebiuose, gumbuose, svogūnuose.

Mūsų želdynuose vis labiau įsigali daugiametės gėlės, augančios vienoje vietoje keletą ar net keliolika metų. Tokie gėlynai yra puošnūs ir ekonomiški. Daugiamečių gėlių išauginimas ir priežiūra nesudėtinga, nereikia daug darbo jėgos. Tinkamai parinkus gėlių asortimentą, galima sudaryti nuolat žydinčius gėlynus. Vienoms gėlių rūšims ar veislėms peržydėjus, pražysta kitos, gaunami nauji spalviniai deriniai.

Daugiametės gėlės sodinamos mišriose lysvaitėse prie takų, tinka sodinti grupėmis ar pavieniui gazono fone, prie medžių bei krūmų. Drėgmę mėgstančios gėlės auginamos baseinų, fontanų bei kitų vandens telkinių pakraščiuose.

Parenkant gėles, reikia atsižvelgti ne tik dekoratyvines savybes, bet ir tai, kad gerai daugintųsi, būtų atsparios žiemai, šalčiams bei ligoms.

The post Žioveinis – Žolinis bervidinių šeimos augalas appeared first on Viskas apie gėles.

Našlaitė (Viola L.)

Našlaitinių (Violaceae) šeimos žoliniai, rečiau pusiau sumedėję, stačiais, prigludusiais ar šliaužiančiais stiebais augalai. Žiedai netaisyklingi, penkialapiai, su didesne ar mažesne išauga prie pagrindo. Lietuvos miškuose, krūmuose, šlapiose pievose savaime auga apie 17 rūšių, tačiau gėlynuose auginamos introdukuotos našlaičių rūšys, turinčios didesnę dekoratyvinę vertę.

Altajinė našlaitė (V. altaica Ker.-Gawl.). Savaime auga Vakarų ir Rytų Sibiro, Mongolijos ir Vidurinės Azijos kalnų srityse. Stiebas prigulęs, iki 10-15 cm aukščio. Lapai pailgi, ovališki, išlieka žali ištisus metus. Žiedai iki 4 cm melsvai violetiniai su geltona akute centre, rečiau balti ar šviesiai geltoni. Palankiose sąlygose sudaro vešlius, gausiai žydinčius kerus. Pirmaisiais metais ant kerų susidaro 30-50 žiedų, antraisiais — iki 70-150. Pradeda žydėti balandžio mėn. pabaigoje gegužės mėn. pradžioje. Žydi apie 30 dienų. Negausiai, pavieniui, kartais pražysta ir rudenį.

Kvapioji našlaitė (V. odorata L.). Savaime auga Pietų Europoje. Šakniastiebinis, šliaužiančiais, lengvai išsišaknijančiais stiebais, iki 15 cm aukščio dekoratyvinis augalas. Lietuvoje lapuočių miškuose pasitaiko sulaukėjusių. Lapai kiaušiniški, širdiškais pamatais, platūs, plaukuoti. Žiedai melsvai violetiniai, kartais balti, iki 2 cm pločio, turi malonų, švelnų kvapą. Žydi balandžio—gegužės mėn. ir pakartotinai rudenį.

Graži veislė Konigin Charlotte — dideliais, tamsiai mėlynais žiedais, tinka ankstyvam pražydinimui.

Tiesiaragė našlaitė (V. cornuta. L.). Savaime auga Pirėnų kalnuose. Tai 30 cm aukščio, prigulusiais stiebais, pailgai kiaušiniškais lapais augalas. Žiedai melsvai violetiniai, maždaug 2,5 cm pločio, su ilga išauga, primenančia ragą, prie vainiklapių pagrindo. Nuo to kilo pavadinimas tiesiaragė našlaitė. Žydi nuo birželio mėn. pradžios iki rugsėjo mėn. Hibridizacijos būdu gauta daug įvairiaspalvių, dideliais, iki 4-5 cm pločio, žiedais hibridų (Viola cornutahybrida). Gražesnės veislės: Admiration — dideliais, tamsiai mėlynais žiedais; Friihlingsbote ankstyva, gausiai žydinti purpuriniais žiedais; G. Wermig ankstyva, vidutinio šviesumo mėlynais žiedais; alba hort.— baltais, nedideliais žiedais.

Tiesiaragei našlaitei geriau tinka saulėta vieta, o altajinė ir kvapioji gali augti ir dalinėje paunksmėje. Mėgsta purią, daug puvenų turinčią, drėgną, tačiau nešlapią dirvą. Tinka mulčiuoti pūdiniu. Altajinė ir tiesiaragė našlaitė vienoje vietoje gali augti 3-4 metus. Senesni kerai silpniau žydi ir būna ne tokie dekoratyvūs.

Dauginama sėklomis ir vegetatyviškai. Sėklos greit praranda daigumą, todėl geriau sėti tik ką surinktas — liepos pabaigoje—rugpjūčio pradžioje. Sudygę sėjinukai pikuojami į daigynines lysves. Sekančiais metais pradeda žydėti. Tiesiaragė našlaitė išaugina daug savaiminių sėjinukų, kuriuos galima naudoti dauginimui.

Vertingesnės našlaičių veislės dauginamos auginiais. birželio mėn. viduryje pjaunami trumpi, su 5-6 lapeliais, ūgliai ir sodinami inspektą. Ant inspektinės žemės geriausia užpilti 3-5 cm durpių ir smėlio sluoksnį, kuriame auginiai gerai įsišaknija. Sekančiais metais jie sparčiai vystosi ir sudaro gražius kerelius.

Kvapiąją našlaitę galima dauginti palaipomis ir kerelių dalijimu.

Tinka pakraščiams apsodinti, gali būti sudaromos atskiros grupės gazone. Auginamos taip pat kartu su kitomis daugiametėmis gėlėmis, ypač su anksti pavasarį žydinčiomis svogūninėmis. Gražiai atrodo mažos žiedų puokštelės.

The post Vertingesnės našlaičių veislės dauginamos auginiais appeared first on Viskas apie gėles.

Bajorė (Centaurea L.)

Graižažiedžių (Asteraceae) šeimos augalai, paplitę Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje laisvai auga 9 rūšys, tačiau darželiuose auginamos iš kitų kraštų introdukuotos dekoratyvinės rūšys. Bajorių žiedynai sudaryti iš dvejopų žiedų. Kraštiniai žiedai belyčiai, stambesni už vidurinius, dažniausiai ryškesnių spalvų, viduriniai dvilyčiai, vamzdiški ar piltuviški.

Kalninė bajorė (C. montana L.). Savaime auga Europoje ir Mažojoje Azijoje. Stiebas nešakotas, 40-60 cm aukščio, su 1-2 graižais. Lapai sveiki, lancetiški, plaukuoti. Graižai iki cm pločio. Kraštinių žiedų vainiklapiai mėlyni, vidurinių mėlynai violetiniai. Žydi gegužės—birželio mėn. Žiedams peržydėjus, stiebai išgula, lapai paruduoja, tačiau greitai iš kero išauga nauji lapai, kurie išlieka žali iki šalčių. Rudeni pražysta antrą kartą, tik ne taip gausiai. Paminėtina kalninės bajorės baltažiedė forma (C. montana L. f. albida DC.).

Puošnioji bajorė (C. pulcherrima Willd., sin. Aetheopappus pulcherrimus (Willd.) Cass.). Tai viena iš gražiausių bajorių su dideliais, iki 6 cm pločio, šviesiai violetiniais graižais. Stiebus mažai šakotas, 60-80 cm aukščio. Lapai plunksniškai karpyti, jų viršutinė pusė pilkai žalia, apatinė — pilka. Žydi birželio—liepos mėn. ir pakartotinai, tačiau negausiai rugsėjo mėn.

Bajorė šviesamėgis augalas, tačiau gali augti ir dalinėje paunksmėje. Gerai tinka sukultūrinta, puvenų turinti, nešlapia priemolio ar priesmėlio žemė. Priežiūra tokia pat, kaip ir kitų daugiamečių gėlių.

Dauginama sėklomis ir kerelių dalijimu. Sėklas geriausia seti vėlai rudenį tiesiog į lysves ir užberti lengva, smėlinga, puveninga žeme. Žiemą galima sėti į dėžutes. Po 2-3 dienų, erai palaisčius, dėžutės išnešamos į lauką ir laikomos po sniegu iki pavasario. Išdygę daigai pikuojami į daigynines lysves, rudeni persodinami į nuolatinę vietą. Sėjant sėklas pavasarį į gruntą, reikia prižiūrėti, kad neperdžiūtų dirva, saugoti nuo piktžolių. Sėklos būna daigios iki 3 metų.

Kereliai dalijami 3-5 metų amžiaus. Geriausia persodinti ir dalyti anksti pavasarį. Sodinama 30-40 cm atstumu.

Daugiametės bajorės gali būti auginamos parkuose prie krūmų, sodinamos atskiromis grupėmis gazone ar kartu su kitomis daugiametėmis gėlėmis. Žiedai tinka puokštėms, vandenyje ilgai išsilaiko.

The post Bajorė – Graižažiedžių šeimos augalai, paplitę Europoje, Azijoje appeared first on Viskas apie gėles.

Bijūnas (Paeogia L.)

Bijūninių (Paeoniaceae) šeimos žoliniai, rečiau sumedėję, GO-125 cm aukščio augalai. Savaime auga Centrinėje bei Rytinėje Azijoje, rečiau Pietų ar Vidurio Europoje. Lietuvoje auginami kaip dekoratyviniai augalai.

Visi žoliniai bijūnai pagal kerelio aukštį dalijami į 3 grupes: žemi — iki 60 cm aukščio, vidutiniai — 60-100 cm ir aukšti — daugiau kaip 100 cm aukščio.

Paminėsime daugiausia paplitusias rūšis.

Baltažiedis bijūnas (P. lactillora Pall., sin. P. albiflora Pall.). Kilęs iš Rytų Azijos. Užauga iki 60-100, cm aukščio. Šaknys sustorėjusios, verpstiškos, rudos. Stiebas daugiažiedis (dažniausiai trižiedis, bet pasitaiko ir vienažiedžių). Lapai 2-3 kartus trilapiai. Žiedai balti, kartais raudoni, tačiau yra veislių su rožiniais, purpuriniais, gelsvų atspalvių, pilnaviduriais, pusiau pilnaviduriais ar paprastais žiedais. Baltažiedžio bijūno kultūrinės veislės ir formos gėlininkystės literatūroje dažnai vadinamos kinietiškais bijūnais (sin. P. albiflora Pall. var. chinensis hort., P. sinensis hort.). Šio bijūno gražesnės veislės: Elegans superba — aukštas, kvapiais, pilnaviduriais žiedais, kraštiniai vainiklapiai švelniai rožiniai, viduriniai — balti, žydi birželio mėn. pradžioje; Festiwa maxima — aukštas, žiedai labai dideli, pilnaviduriai, balti, viduriniai vainiklapiai su raudonais dryžiais, žydi birželio mėn. pradžioje; Jeanne d’Arc — aukštas, kvapiais, pusiau pilnaviduriais, rožiniais, viduryje su gelsvu atspalviu žiedais, žydi gausiai birželio mėn. viduryje; Karl Rosenfield — vidutinio aukščio, pilnaviduriais, tamsiai raudonais žiedais, žydi birželio mėn. viduryje; Marechal Mac Mahon vidutinio aukščio, pusiau pilnaviduriais, ryškiai raudonais žiedais, žydi birželio mėn. viduryje; Mme Calot — aukštas, kvapiais, pilnaviduriais, švelniai rožiniais žiedais, vėlyvesni žiedai beveik balti, žydi birželio mėn. pradžioje; Mme E. Lemoine — aukštas, pilnaviduriais, baltais, kreminio atspalvio žiedais; Pobeda — žiedai pilnaviduriai, dideli, šviesiai raudoni, žydi birželio mėn. pabaigoje.

Siauralapis bijūnas (P. tenuifolia L.). Savaime auga Tarybų Sąjungos europinės dalies pietuose, Kaukaze, Mažojoje Azijoje. Stiebas iki 50 cm aukščio, vienažiedis. Lapai dukart ar triskart trilapiai, suskaldyti į labai siauras, 1-3 mm pločio, skilteles. Žiedai dideli, apie 8 cm pločio, raudoni. Yra formų su pusiau pilnaviduriais ir pilnaviduriais žiedais. Žydi gegužės mėn. pradžioje. Antžeminė augalo dalis pradeda gelsti jau liepos pabaigoje—rugpjūčio mėn. Palyginti jautrus šalčiams, tačiau atsparus sausrai. Gali augti nederlingoje dirvoje.

Sibirinis bijūnas (P. anomala L.). Paplitęs Tarybų Sąjungos europinėje dalyje, Vakarų ir Rytų Sibire, Vidurinėje Azijoje. Tai 60-70 cm aukščio, dukart trilapiais lapais augalas. Žiedai tuščiaviduriai, purpuriškai rausvi. Žydi gegužės mėn. Labai atsparus šalčiams.

The post Baltažiedis bijūnas kilęs iš Rytų Azijos appeared first on Viskas apie gėles.